Pakelių kapinės šiurpina

Ar norėtumėte, vos įlipę į lėktuvą, būti informuoti, kiek skrydžių pasibaigė tragiškai? Kiek, kur ir kada nukritus lėktuvui žuvo žmonių?

Jau ir taip nemažai jų bijo skristi lėktuvu. Išgirdę informaciją apie nelaimingai pasibaigusius skrydžius, daugelis nė už ką nebesiryžtų kilti į dangų.

Tačiau važiuodami automobiliu arba autobusu nuolat esame informuojami, kad viename ar kitame kelio ruože žuvo koks nors žmogus. Apie tai primena pakelėse išrikiuoti krepšeliai, gėlėmis apkaišyti stulpai ir medžiai, uždegtos žvakutės.

Mūsų keliai virto dar vienomis kapinėmis, kurias pamačius nukrečia šiurpulys.

Kai pradedi galvoti apie tai, kad kažkam posūkis, pro kurį ką tik pravažiavai, tapo lemtingu, ir pabandai įsivaizduoti, kokio amžiaus ir kiek žmonių toje vietoje atsisveikino su gyvybe, nuotaika subjūra ilgam. Jos nepraskaidrina nei per radiją skambanti mėgstama daina, nei už keleto kilometrų pamatytas gražus kraštovaizdis.

Jeigu žinau, kas toje krepšeliu paženklintoje vietoje atsitiko, prisimenu skaitytas avarijos aplinkybes. Pavyzdžiui, keturi paaugliai važiavo iš tėvų pasiimtu automobiliu išsimaudyti netoliese esančiuose karjeruose. Lėkdami dideliu greičiu posūkyje jie nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į medį.

Kraupu! Tokios mintys ne tik nemaloniai nuteikia, bet ir pradeda blaškyti. Užsigalvojus apie svetimą nelaimę ir išsiblaškius galima pačiai į panašią pakliūti.

Greitai uostamiesčio savivaldybės taryba svarstys, ar leisti palikti vainikus artimųjų žuvusiųjų vietose.

Kai kam, ypač kelyje netekusiems artimųjų, šis svarstymas atrodo beširdis. „Mums ir taip skaudu, o jie dar draudžia pagerbti mirusįjį“, - matyt, pagalvojo kai kurie žuvusiųjų kelyje artimieji.

Tačiau ar būtina savo per kraštus besiliejantį skausmą taip demonstruoti?

Viena etnologė prieš porą metų dienraščio „Klaipėda“ korespondentei aiškino, kad nesena tradicija artimųjų žuvimo vietoje įrenginėti antras kapines - absurdiška.

Milijonai žmonių kasdien miršta ne tik kelyje, bet ir namuose, savo lovoje arba ligoninėje. Jeigu visi pradėtų gėlėmis įamžinti artimųjų mirties vietą, gėlių reikėtų padėti prie kiekvienos ligoninės lovos.

Pakelėse padėtomis gėlėmis žmogaus nebesugrąžinsi.

Gėles reikia dėti ant kapo. Kaip sakė šiemet vieno kelyje žuvusio vyro motina, būtent į kapines, o ne į sūnaus žūties vietą, ji eina susikaupti ir pabūti su išėjusiu į Anapilį artimu žmogumi.