Apie tai LNK žurnalistai kalbėjosi su BĮ „Klaipėdos paplūdimiai“ direktoriaus pavaduotoju Aleksandru Siakki.

– Vasara įsibėgėjo, poilsiautojų daug ir šitame balkone, ką veikia gelbėtojai? Stebi žmones ar kažko čia ieško, nes tai yra aukščiausia stoties vieta?

– Stebi jie iš antro aukšto balkono, kur irgi matosi visas paplūdimys. Bet ekstra atveju, kai vaikai pasiklysta, ar reikia kažką jūroje surasti – vandeny arba skęstant, iš šito bokštelio viskas geriau matosi. Gelbėtojas ateina, pažiūri ir visi postai pradeda paiešką.

– Kiek iš viso šį sezoną budi gelbėtojų?

– Kaip ir kiekvienais metais, kiekvieną vasarą budi apie 70 gelbėtojų.

– Ar iš tikrųjų lengva surasti tuos 70 gelbėtojų?

– Reikia pasistengti. Pradedame ieškoti nuo žiemos: ir skelbimus dedame, ir su senbuviais gelbėtojais kalbame, ir su naujais. Skelbimai kabo visose mokymo įstaigose. Tenka padirbėti, kad surastume gelbėtojus, nes ne visi moka plaukti. O mums svarbiausi tie, kurie moka plaukti. Čia yra daug prevencinio darbo – stebėti, kad niekas neskęstų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Merginų ar vaikinų daugiau? Kokie skaičiai?

– Vaikinų daugiau, bet ir merginų ateina. Kartais ateina dešimt merginų, kartais šešiolika dvidešimt merginų. Kiekvieną sezoną skirtingai.

Kaip atrodo gelbėtojo diena pasakojo gelbėtoja Monika Vaiciukevičiūtė.

– Ar pirmuosius metus dirbate gelbėtoja?

– Dirbu gelbėtoja jau ketvirtą sezoną.

– Tai jau esate ta, iš kurios mokosi naujokai?

– Taip, tikrai esu sukaupusi nemažai patirties ir galiu ją perduoti naujokams.

– Žmonėms įdomu, o ką gi veikia gelbėtojai? Kaip atrodo jų diena?

– Mūsų darbas prasideda nuo devynių ryto. Mes visi susirenkame centriniame poste. Pirmas dalykas, kurį padarome, pakabiname vėliavą.

– Kaip nusprendžiate, kokia ta vėliava?

– Įvertinama situacija, ar kelsime raudoną vėliavą, ar geltoną vėliavą. Jeigu bangos yra mažos, keliame geltoną, jeigu jos viršija du tris balus, ir matome, kad yra pavojinga, keliame raudoną vėliavą.

– Tada darbo mažiau?

– Vis tiek atsiranda darbo ir kai raudona, ir kai geltona.

– Tada iškeliate vėliavą, kas toliau?

– Tada pradedame pildyti žurnalus, išvežiojame gelbėtojus į postus, patikriname oro, vandens temperatūrą, visus duomenis, perspėjame visus gelbėtojus ir pradedame dirbti.

– Kokie atributai reikalingi gelbėtojui? Šita plūdė visąlaik turi būti šalia jūsų?

– Plūdę turime turėti šalia ir jeigu atsiranda skęstantysis, bėgame su plūde gelbėti.

– Dar jūsų rankose yra racija, žiūronai.

- Racija yra mūsų pagrindinė susisiekimo priemonė su kitais gelbėtojais. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Taip pat turime švilpuką, žiūronus, per kuriuos nuolat stebime paplūdimio žmones, garsiakalbį, kur pranešame žmonėms apie bangas, apie tai, kad negalima būti su naminiais gyvūnais, kad žmonės prižiūrėtų savo vaikus ir nesimaudytų, jeigu raudona vėliava. Turime visą įrangą, kokią reikia.

– Kam reikalingas švilpukas?

– Švilpukas – žmonių dėmesio atkreipimui.

- O kai nėra žmonių, ką tada gelbėtojai veikia?

– Visų pirma, kai nėra žmonių, vis tiek atsiras vienas kitas žmogus, kuris eis maudytis.

– Negalima to daryti?

– Ir kai negalima, ir kai galima. Mes pirmiausiai stebime tuos žmones. Taip pat stebime mažus vaikus, kurie yra neprižiūrimi savo tėvelių ir maudosi jūroje. Tada stebime, ar nėra naminių gyvūnų – perspėjame per garsiakalbius arba žodžiu. O laisvu laiku, mes taip pat turime sporto salytę, kurioje galime palaikyti savo fizinę formą – treniruotis, kad ištikus rimtam skendimui, mes būtume fiziškai pasiruošę ir įveiktume visas kliūtis.

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie nori tapti gelbėtojais?

– Tam žmogui sakyčiau: „Eik, bandyk, daryk, treniruokis ir tau viskas pavyks.