„Gal galėtume susitikti kuo anksčiau, nes šiandien dar norėčiau išplaukti į marias“, – paprašė vos prieš savaitę iš dvejus metus trukusios odisėjos grįžusi kintiškė Rasa Varnaitė, kuri į kelionę leidosi su tėčiu Andriumi ir draugu ispanu Egoi. 28 metų mergina tapo pirmąja lietuve, jachta apiplaukusia pasaulį.

Parviliojo anūkė

– Krante esate vos kelias dienas, o jau spurdate šokti į jachtą ir buriuoti. Negi per dvejus metus neatsibodo vanduo, bangos, vėjas?

– Buriavimas – kaip narkotikai, kartą pabandai ir negali sustoti. Manau, kad visi buriuotojai tai supranta. Grįžus norėjosi kelias dienas pabūti namuose, tačiau paskui vėl imi žiūrėti į horizontą, norisi plaukti, užuosti vandens kvapą.

– Kelionė paties pastatyta jachta „Ragainė II“ aplink pasaulį buvo jūsų tėvo Andriaus Varno svajonė. Kaip su draugu atsidūrėte tėčio jachtoje ir joje praleidote dvejus metus ir 19 dienų?

– Tikra tiesa, kad tėtis svajojo apiplaukti aplink pasaulį. Mes su draugu taip pat mėgstame keliauti, tad stengiamės išnaudoti kiekvieną galimybę. Metus prieš tą kelionę aš, tėtis, mama, brolis su šeima ir mano vaikinas Egoi leidomės jachta į dviejų savaičių išvyką Švedijos krantų link. Egoi tuomet pirmą kartą buvo laive, bet viskas buvo gerai – jūrligė neužpuolė, jis susižavėjo jūra. Po metų, kai tėtis pasidalijo savo idėja apiplaukti pasaulį, Egoi mane paragino, kad prisijungtume ir mudu. Plaukti kartu buvo draugo idėja, nes aš nelabai suvokiau, kad tai gali įvykti.

– Matyti, kad jumyse dar gyvi kelionės įspūdžiai, kurių tikriausiai užteks daugybei metų.

– Nuplaukėme apie 30 tūkst. jūrmylių, aplankėme per 40 įvairiausių šalių, todėl įspūdžių tiek daug ir jie tokie geri, kad dabar turiu vienintelį norą – pakartoti kelionę aplink pasaulį. Tačiau norėtųsi, kad jachta būtų nors šiek tiek didesnė, nes ji tampa tavo namais. Be to, reikėtų ir daugiau laiko, neįsisprausti į iš anksto nusistatytus rėmus. Tuomet kelionė būtų dar įspūdingesnė, nes patinkančioje šalyje būtų galima praleisti daugiau laiko.

– Norite pasakyti, kad dvejų metų vandenynuose jums buvo per mažai?

– Pradinė idėja buvo tokia, jog kelionė truks trejus metus. Planavome pusę metų praleisti Australijoje. Ji iš mūsų aplankytų žemynų yra ekonomiškai geriausiai išsivysčiusi, todėl tikėjomės joje likti, pusę metų padirbėti, pasitaupyti pinigų ir keliauti toliau. Tačiau tėtis, matyt, tik išplaukęs į kelionę suvokė, kas yra dveji metai, kaip jis pasiilgs artimųjų. Be to, jam gimė anūkė – mano brolio dukrelė. Todėl visi kartu nusprendėme Australiją „prašokti“ ir į Lietuvą pabandyti grįžti su tiek pinigų, kiek turėjome.

Plaukus kirpo draugas

– Manau, ne tik man, bet ir daugeliui kilo klausimas, kiek kainavo kelionė jachta aplink pasaulį ir iš kur gavote pinigų?

– Aišku, jog tokia kelionė kainuoja, tačiau suma nėra kosminė. Nereikia laimėti aukso puodo, kad galėtum pasiryžti plaukti aplink pasaulį. Kai jau nusprendėme, jog leisimės į kelionę, su draugu metus taupėme. Tėtis, matyt, irgi bandė kaupti lėšas. Vėliau draugai patarė, kad galima ieškoti ir kitų pinigų šaltinių. Su Egoi parašėme projektą, kuriame pristatėme savo kelionę, maršrutą, tikslus. Kreipėmės į miestelio, kuriame gyvena Egoi, savivaldybę ir ji mums skyrė pinigų. Mus taip pat parėmė viena kompanija, kuri mūsų jachtoje instaliavo naują navigacinę sistemą, kad ją išbandytume. Pinigų kelionei skyrė ir tėčio draugai. Surizikavome ir į internetinį puslapį, kuriame rašėme kelionės dienoraštį, įdėjome banko sąskaitos numerį. Nustebome, bet žmonės aukojo pinigų, nors ir nedidelėmis sumomis. Stebino tai, kad sulaukėme paramos, nors ir nebuvome nusiteikę atlikti jokio žygdarbio, juk į kelionę leidomės dėl savo malonumo.

– Pasakojote, jog malonių įspūdžių – apstu. Tačiau tikriausiai buvo ir sunkių akimirkų?

– Žinoma. Vienas sunkumų – artimųjų ilgesys. Tačiau mes turėjome radijo ryšį, tad galėjome radijo bangomis siųsti laiškus ir juos gauti. Taigi su artimaisiais nuolat bendravome. Aišku, be galo jų pasiilgome, bet apie tai negalvojome, nes taip galima ir išprotėti. Man sunku buvo, kai užklupdavo nepalankios oro sąlygos. Tikrai turėjau nemigos naktų, kai jachtą itin siūbuodavo. Tuomet pagalvodavau, ką aš čia darau, juk galėčiau ramiai miegoti lovoje namie. Tačiau dieną jūra nurimdavo ir tokios mintys išgaruodavo. Dar vienas nepatogumas – jachtoje neturėjome dušo. Todėl tik išlipę į krantą bėgdavome ieškoti gėlo vandens – dušo ar kokio krano. Juokėmės, kad mūsų kelionė buvo dušinis turizmas. Tačiau pripratau ir prie tokių nesklandumų. Žmogus yra tokia būtybė, kuri prie visko prisitaiko.

– Nors jachtoje praleidote daugiau nei dvejus metus, pro moteriškas akis neprasprūdo tai, jog grįžusi į Mingės uostą atrodėte puikiai, pavyzdžiui, šukuosena – lyg ką tik išėjus iš kirpyklos. Kaip jums tai pavyko?

– Labai paprastai. Kai išplaukiau, mano plaukai buvo ilgesni, normaliai kirpti. Tačiau kelionėje ėmė aiškėti, kad tokia šukuosena nepraktiška. Todėl plaukus nuo šonų nusiskutau pati, nusikirpau kirpčius, o galiukus patrumpindavo Egoi.

Vadino pakvaišėliais

– Ar būdami vandenyne sekėte šalies politines, ekonomines naujienas?

– Tiesą sakant, ne. Žinojome tik tiek, kiek parašydavo draugai, artimieji.

– Tai net nežinojote, jog Lietuvą užklupo krizė?

– Tokių naujienų išvengti nepavyko, nes jos tarsi sklandė ore.

– Pasirinkote gerą būdą ją išgyventi – būti jachtoje tol, kol krizė praeis.

– Draugai juokais pyko ant mūsų. Sakė, kad esame blogiečiai, nes nujautėme, jog bus krizė, jiems nieko nepasakėme, o patys palikome darbus ir išplaukėme. Tiesą sakant, kai metėme darbus, visi galvojo, kad esame pakvaišę. Aš dirbau architekte nemažoje įmonėje, Egoi, kuris yra elektronikos inžinierius, turėjo gerą darbą didelėje tarptautinėje kompanijoje. Jau išplaukę po kurio laiko sužinojome, kad iš Egoi darbovietės atleido apie šimtą žmonių, iš mano įmonės – apie dešimt. Kas žino, jei būtume likę, gal ir mes būtume netekę darbo.

– Supratau, kad prieš leidžiantis į odisėją turėjote tvirtą pagrindą po kojomis. Papasakokite apie save.

– Gimiau Klaipėdoje, čia gyveno mano tėvai. Kai man buvo puspenktų metukų, persikraustėme į Kintus. Miestelio mokykloje baigiau aštuonias klases, o brandos atestatą gavau Šilutės mokykloje. Kintuose yra nepaprastai nuostabi dailės mokykla, kurią lankiau ir aš. Kai reikėjo rinktis, kur studijuoti, svarsčiau apie dailės studijas, tačiau ir kiti paprotino, ir pati supratau, jog iš meno duonos nevalgysiu. Todėl pasirinkau viduriuką – architektūrą. Galvojau, kad lengviau bus rasti darbą, nes žmonės visuomet statysis namus. Kauno technologijos universitete baigiau architektūros ir bakalauro, ir magistro studijas. Po jų išvykau į Ispaniją.

– Šią šalį pasirinkote todėl, kad Egoi – ispanas?

– Tikrai ne. Dar studijuodama pagal mainų programą mokiausi Portugalijoje, Lisabonoje. Mane sužavėjo saulė, pietų klimatas, kultūra, žmonių mentalitetas. Ispaniją pasirinkau, nes ispanų kalba man priimtinesnė nei portugalų, kurios galutinai ir neišmokau. Kai grįžau iš Portugalijos, Vytauto Didžiojo universitete buvo organizuojamos specialios ispanų kalbos pamokos, tad kibau į mokslus. Ir taip sutapo, kad tuo pačiu metu susipažinau su Egoi, nes jis pagal mainų programą mokėsi Lietuvoje.

Supažindino argentinietė

– Kokia jūsų pažinties su Egoi istorija?

– Tikrai niekuo ypatinga. Mus supažindino viena bendra draugė argentinietė, o toliau viskas rutuliojosi taip, kaip ir kitos istorijos. Galbūt skirtumas tik toks, kad Egoi grįžo į Ispaniją, o aš likau Lietuvoje, nes norėjau baigti mokslus. Draugavome per atstumą. Pabaigusi universitetą, išvažiavau į Ispaniją, tačiau ne iškart pas Egoi. Metus gyvenau ir dirbau Barselonoje ir tik tada, kai visiškai gerai kalbėjau ispaniškai, atvykau pas jį.

– Nors su Egoi draugaujate jau kelerius metus, akivaizdu, kad didžiausias santykių išbandymas buvo dveji metai jachtoje.

– Na, jis dabar tikrai išbandytas ir patikrintas visapusiškai. Mes juokaujame, kad kai kurios poros per dvidešimt metų nepraleidžia tiek laiko kartu, kiek mums teko per dvejus metus. Juk visą tą laiką buvome kartu 24 valandas per parą. Ir kažkaip viskas buvo gerai, barnių ir sunkumų nekilo. Tačiau visiems buvo kur kas įdomiau, kaip Egoi jautėsi vienoje jachtoje kartu su merginos tėčiu. Prisipažinsiu, jog nerimo dėl jų bendravimo buvo, juk visada gali atsirasti trintis. Tačiau galvojome, kad jei nepatiks, nesiseks bendrauti, su Egoi visada galime išlipti kokiuose Kanaruose, palinkėti tėčiui sėkmės, ir viskas. Tačiau to neprireikė.

– Kokie jūsų ateities planai, neskaitant to, kad jau pradėsite rengtis naujai kelionei aplink pasaulį?

– Dabar dar esame šiek tiek pasimetę. Galvojame, kad atsakymas į klausimą apie ateitį ateis tada, kai reikės. Artimiausi planai – labai žemiški. Ketiname grįžti į Ispaniją, ieškotis darbų, nes be pinigų juk neišgyvensi. Su Egoi norime parašyti ir išleisti kelionių patarimų knygą. Kas paskui – nežinau, bet gal vėl atsiras kokių nors idėjų. Galbūt mudviejų kelionė aplink pasaulį neprasidės taip greitai, tačiau jachtos jau pradėsime ieškoti.