Prarastas, bet neužmirštas

Laivai nuskęsta arba pradingsta dėl daugybės priežasčių. Dažniausiai atrandamos jų nuolaužos gelmėse ar išmestos ant kranto. Jokie pėdsakai, kurie priklausytų dingusiam 140 m ilgio garlaiviui „Waratah“, niekada nebuvo aptikti.

Kai kurie mokslinių hipotezių kūrėjai yra įsitikinę, kad Bermudų trikampis Vakarų Atlante yra vienintelė vieta, kur laivai ir lėktuvai dingsta be pėdsakų. Gal jie klysta? „Waratah“ dingo kažkur Indijos vandenyne, plaukdamas iš Durbano į Keiptauną.

Pietų Afrikos Nacionalinės povandeninių tyrimų ir jūrų agentūros vadovas Emlynas Brownas daugiau kaip du dešimtmečius ieškojo užuominų apie dingusį laivą. Surengęs net 14 mokslinių ekspedicijų, E.Brownas 2004 m. buvo priverstas prisipažinti: „Aš išnaudojau visas galimybes. Dabar net neįsivaizduoju kur ieškoti šio laivo pėdsakų.“

Paslaptingas garlaivio „Waratah“ dingimas yra ne tik tragiškas, bet ir keistas. Iki šiol sklando gandas, kad šis laivas jau nuo pat pradžios buvo pasmerktas.

Prabangus ir saugus

Keleivių ir krovinių gabenimo garlaivis „Waratah“ buvo pastatytas 1908 m. Škotijoje, Glazgo miesto laivų statykloje. Jis tapo dvidešimtuoju „Blue Anchor Line“ laivininkystės laivu. Kompanijos garlaivių juodus kaminus puošė balta juosta su mėlynu inkaru. Jie kursavo tarp Jungtinės Karalystės, Pietų Afrikos ir Australijos.

Krova: „Waratah“ kraunamas Adelaidės uoste 1909 m. prieš išplaukiant į paskutinį reisą. (Interneto nuotr.)

„Waratah“ gabeno keleivius ir krovinius tuo pačiu maršrutu. Į Australiją jis plukdė emigrantus iš Europos, o grįždamas į Angliją triumus pripildydavo šaldytos mėsos, pieno produktų, vilnos ir metalo rūdos.

Pirmos klasės keleiviai į tolimą kelionę leisdavosi prabangiai įrengtose kajutėse bei salonuose. Jų paslaugoms buvo įrengtos atskiros patalpos rūkymui, muzikavimui, vaikų žaidimams. Plaukiant į Australiją, krovinių triumai tapdavo dideliais bendrabučiais. Juose tarp denių galėjo tilpti beveik 700 emigrantų. Jie tik retomis progomis būdavo išleidžiami ant promenadų denio pakvėpuoti grynu oru „Waratah“ korpusą suskirsčius vandens nepraleidžiančiomis pertvaromis, laivas buvo laikomas nepaskandinamu. „Waratah“ be problemų išlaikė jūrinius bandymus ir draudimo bendrovė „Lloyd“ suteikė jam aukščiausią saugos įvertinimą. Garlaivis turėjo pakankamai gelbėjimo valčių ir plaustų 921 keleiviui, galėjo pervežti 15 tūkst. tonų anglių ir krovinių 13 mazgų greičiu.

Vienintelis trūkumas, dėl kurio vėliau apgailestavo kompanijos savininkai, buvo tas, kad nespėta įrengti radijo telegrafo, bet tuo metu dar daugelis laivų jo neturėjo.

Atvirukas: keleivinis ir krovininis laivas „Waratah“ dingo išplaukęs iš Durbano. (Interneto nuotr.)

Dvi kelionės į Australiją

Laivui nuo pat jo pastatymo pradžios vadovavo 69 m. Joshua Edwardas Ilbery, vienas labiausiai patyrusių „Blue Anchor Line“ kompanijos kapitonų.

1908 m. lapkričio 6 d. „Waratah“ išplaukė į pirmąjį reisą – lankėsi Adelaidės, Melburno ir Sidnėjaus uostuose. 1909 m. kovo 7 d. jis grįžo į Londoną nepatyręs jokių incidentų.

Tiesa, kapitonui ir įgulai buvo kilę abejonių dėl laivo stabilumo. Keletą kartų bangų vartomas garlaivis buvo smarkiai pasviręs ir labai lėtai grįžo į pradinę padėtį. Apie tai J.E.Ilbery pranešė savininkams. Iškrovus krovinius, laivą pakėlė į doką, apžiūrėjo „Lloydo“ inspektorius. Atlikus nedidelį remontą, jis sugrąžintas į rikiuotę.

Netrukus „Waratah“ pradėjo antrąją kelionę į Australiją. Baigus krovos darbus mažiausiame pasaulio žemyne, 1909 m. liepos 7 d. laivas išplaukė į Londoną, planuodamas pakeliui sustoti Durbane ir Keiptaune. Kelionė vyko sklandžiai. Garlaivis jau liepos 24 d. atvyko į Durbano uostą. Po paros kartu su 211 keleivių ir įgulos narių „Waratah“ išplaukė toliau.

Oro sąlygos greitai blogėjo, vėjo greitis siekė 50 mazgų, susiformavo 9 metrų aukščio bangos. Paskutinis šį laivą matęs „Clan MacIntyre“ kapitonas teigė, kad tai buvo pats baisiausias oras, kurį jam teko patirti per 13 jūreivystės metų.

Kūrinys: 2009 m. išleista knyga apie pietų „Titaniko“ paiešką, pasakojanti apie „Waratah“ istoriją. (Interneto nuotr.)

Prielaidos ir pranašingi ženklai

Po daugiau nei 4 mėnesius trukusių paieškų Londono „Lloydas“ oficialiai paskelbė, kad garlaivis „Waratah“ dingo be žinios. Tai aiškinta įvairiai. Laivas galėjo neįveikti bangų–žudikių, kurios dažnos prie uolėtų Pietų Afrikos krantų.

Spėliota, gal jis pateko į giliavandenį sūkurį, kuris taip pat būdingas šiam Indijos vandenyno regionui. Be to, laivas gabeno 1 000 tonų švino ir 300 tonų švino rūdos koncentratų, krovinys galėjo triumuose pasislinkti ir pažeisti laivo stabilumą. Neatmesta ir sprogimo galimybė.

„Waratah“ dingimo istorijos aiškintojai turi ir savų versijų. Neva laivas jau iš anksto buvo pasmerktas. Pirmiausia pats laivo pavadinimas, atrodo, buvo prakeiktas. Jis buvo pavadintas Naujojo Pietų Velso emblema tapusios gėlės telopėjos (angl. waratah) vardu. Daugelio laivų, turėjusių šios nuostabios ryškiai raudonos gėlės pavadinimą, likimas buvo tragiškas. 1848 m. tokiu vardu pavadintas burlaivis nuskendo Lamanšo sąsiauryje. Mažiausiai dar keturi tokį gražų, bet nelaimingą vardą turintys laivai taip pat nugarmėjo į dugną įvairiose vietose. Galbūt „Blue Anchor Line“ kompanijai prieš krikštijant naują flagmaną reikėjo peržvelgti prarastų laivų sąrašą?

Ko gero, Claude,as Sawyeris, vienas iš „Waratah“ keleivių, pirmasis pajuto to laivo prakeiksmą. Suabejojęs jo stabilumu ir susapnavęs pranašišką sapną, jis Durbano uoste susikrovė lagaminus ir paliko laivą, nors turėjo bilietą iki pat Londono.

„Clan MacIntyre“ kapitonas C.Philipsas netrukus po to, kai išsiskyrė su „Waratah“, stovėdamas ant tiltelio pamatė kitą laivą – burinį. „Nesu prietaringas, tačiau tas laivas buvo kažkoks keistas. Iš karto prisiminiau „Skrajojančio olando“ legendą. Fantominis laivas išnyko plaukdamas ta pačia kaip ir Waratah“, kryptimi. Aš nujaučiau, kad tai nelaimės ženklas jam“, – vėliau vienam Australijos laikraščiui pasakojo kapitonas.

Britų garlaivio „Waratah“ istorija iki šiol kupina įvairiausių gandų ir mitų. Keisčiausia tai, kad brangios povandeninės paieškos naudojant moderniausias šiuolaikines įrangasbuvo bevaisis.