Vienija tas pats stilius

Trumpas K. Rameikos gyvenimas galėtų būti pasakojimo apie tarpukario Lietuvos žmones tipiška istorija. Dabartinei kartai šis vyras galėtų būti žinomas kaip neretai matomų ir lankomų paminklų autorius.

Daugelis yra vaikštinėję po Skomantų piliakalnį ir atidžiai apžiūrėję paminklą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui bei Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos 5-mečiui.

Pačiame Veiviržėnų centre neįmanoma nepamatyti paminklo Laisvei, pastatyto 1936 m.

Viekšnių (Mažeikių rajone) žmonės didžiuojasi paminklu Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Didžiajam.

Vidurio Lietuvoje Kauno apskrities gyventojai, lankydamiesi Kėdainių rajone ypatingą Šventybrasčio vardą turinčiame kaime, su didžiausiu susidomėjimu apžiūri 1863–1864 m. sukilimo dalyviams skirtą 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties proga pastatytą paminklą.

Akylesni žmonės pastebi tą patį kūrėjo stilių Josvainių bažnyčios šventoriuje apžiūrinėdami Kristaus metams atminti skirtą paminklą, Užpalių švento Florijono, Kėdainių kapinėse monumentą žuvusiems 1919–1923 m. už Lietuvos laisvę.

Karybos istorijos žinovas Egidijus Kazlauskis yra žmogus, mėgstantis kiekvieną praeities faktą išsiaiškinti iki galo. Jis pasakojo jau senokai pastebėjęs Skomantų piliakalnio ir Veiviržėnų paminklų panašumą ir nė kiek nenustebęs, kai sužinojo – jie abu yra to paties autoriaus.

Sudomino asmenybė

„Kas tas Kostas Rameika? Ką dar yra sukūręs? Neapleido nuojauta, kad esu matęs ir daugiau panašaus stiliaus paminklų. Pradėjau domėtis ir radau daugiau nei oficialiai skelbiama. Supratau, kad tai tragiško likimo žmogus“, – apie susidomėjimą K. Rameikos gyvenimu ir kūryba pasakojo E. Kazlauskis.

Išsaugojo: per visą sovietmetį išliko K. Rameikos Veiviržėnuose pastatytas paminklas. Veiviržėnų seniūnijos nuotr.

Pasirodo, iš Lietuvos ir Klaipėdos krašto paribio kilęs valstiečių sūnus K. Rameika mokėsi Kaune, paskutiniais gyvenimo metais buvo įsikūręs Josvainiuose.

Nesulaukęs 45-ojo gimtadienio kūrėjas spėjo parengti apie 140 paminklų projektų. Panašu, kad įgyvendinti jis spėjo tik mažąją jų dalį.

Nemažai žinių apie skulptoriaus gyvenimą ir šeimą E. Kazlauskis sužinojo iš pernai mirusio šviesuolio Petro Čeliausko.

Gabumus paveldėjo iš tėvų

K. Rameika buvo kilęs iš gausios 10 vaikų šeimos, kuri gyveno netoli Veiviržėnų, Eidukų kaime. Jo tėvas buvo garsus apylinkėse stalius ir muzikantas.

Giminaičių atsiminimai byloja, kad visi šeimos nariai buvo meniškos sielos. Šeimos moterys buvo auksarankės audėjos ir siuvinėtojos. Šeima buvo subūrusi kapelą ir grodavo kaimo šventėse ir vestuvėse.

K. Rameikos brolis Stasys, kuris buvo pora metų jaunesnis ir nugyveno ilgą amžių, yra pasakojęs, kad Kostas buvo gabiausias šeimoje.

Jis mokėjo groti keturiais instrumentais, mokėjo esperanto kalbą. Matyt, vaiko talentas buvo labai akivaizdus, mat jį pastebėjo Švėkšnos parapijos klebonas ir patarė tėvams leisti jį mokytis menų.

Šeima tam neturėjo pinigų, todėl klebonas vaikiną parėmė. Vėliau jam padėjo bene Pakruojo parapijos klebonas.

Išliko: Gargždų kapinėse ir šiandien galima pamatyti 1929 metais pastatytą kunigo M. Stasiulionio paminklą. E. Kazlauskio nuotr.

Mokslams pritrūko pinigų

Taip vaikinukas iš Žemaitijos gilumos išvyko mokytis į Kauną. Čia jis įstojo į pirmąjį, Justino Vienožinskio vadovaujamos Meno mokyklos kursą. Todėl jam, kaip ir kitiems bendramoksliams, teko ne tik mokytis menų, bet ir statyti mokyklos pastatą.

Vakarais Kostas mokslus krimto „Aušros“ gimnazijoje.

Patikimų žinių, kodėl K. Rameika po trijų kursų metė mokslus, nėra. Kai kurie šaltiniai teigia, kad vaikiną šelpęs kunigas mirė, ir jis paprasčiausiai nebeturėjo mokslui pinigų. Diplomą būtų gavęs jau po metų.

Apie K. Rameiką prieš beveik tris dešimtmečius laikraštyje „Kėdainių balsas“ Jovita Žebrauskiatė, rašiusi straipsnį, rado žinių, kad K. Rameika buvo laikomas labai gabiu studentu. Jį net norėta siųsti studijų tęsti į Milaną, bet tam būtų reikėję dar daugiau lėšų.

Sulaukė daugybės užsakymų

Esama užuominų, kad Kostas tarnavo kariuomenėje, bet kur kas dažniau teigiama, jog 1927 metais jis grįžo pas tėvus ir vertėsi atlikdamas užsakymus.

Dažniausiai teigiama, kad jam nebuvo sunku užsidirbti pragyvenimui, mat tai buvo laikas, kai visoje Lietuvoje pradėti statyti paminklai Lietuvos nepriklausomybei. Vaikinas dirbo keliaudamas iš vienos parapijos į kitą.

Bene pirmasis jo darbas, išlikęs iki šiol, yra paminklas ant Skomantų piliakalnio. Jo nugarinėje pusėje vaizduojamos dvi mergaitės, vilkinčios stilizuotais tautiniais rūbais, duodančios viena kitai ranką ir kartu laikančios vainiką.

Viena jų – dailiai supintomis kasomis, su karūnėle, puošiančia galvą, tvarkingais rūbais, kita – palaidais plaukais, jos ir drabužiai atrodo paprasčiau.

Taip autorius siekė pažymėti kur kas aukštesnį Mažosios Lietuvos kultūrinį ir materialinį lygį, lyginant su visa Lietuva. Tačiau mergaitės duoda viena kitai vainiką, taip byloja, kad priešpriešos tarp šių susijungusios Lietuvos dalių nebuvo.

Paminklo pastatymą finansavo apylinkių žmonės, šiuo reikalu rūpinosi ūkininkas Pranas Kučinskas, su kuriuo K. Rameika grojo drauge suburtoje kapeloje. Paminklas ant piliakalnio iškilo 1928 metais.

Kapinėse – staigmena

Prieš kelias dienas E. Kazlauskis Gargždų kapinėse rado K. Rameikos sukurtą paminklą, 1929 m. pastatytą ant kunigo Motiejaus Stasiulionio kapo. Užrašas ant paminklo skelbia, kad lėšos jam buvo renkamos ketverius metus.

Įamžinimas: Šventybrastyje K. Rameika pastatė paminklą 1963–1864 m. sukilimo dalyviams. Kėdainių TVIC nuotr.

Prie šio antkapio jo autorius nusifotografavo su karininku. Tiesa, kas yra šis žmogus, tyrinėtojui kol kas nustatyti nepavyko. Lygindamas seną nuotrauką su dabartiniu vaizdu E. Kazlauskis įsitikino, kad tai tas pats paminklas.

Greta šio paminklo yra dar vienas antkapinis paminklas. Jis labai panašus į kunigo paminklą, bet ant jo nėra nurodomas autorius.

„Angelo su dideliais sparnais atvaizdas ir visa paminklo struktūra man labai primena K. Rameikos darbus. Bandau spėti, kad ir šis darbas galėjo būti jo. Bet tam reikėtų paieškoti daugiau patvirtinančių duomenų. Gaila, kad Gargždų krašto muziejus, turintis ekspoziciją apie 1918–1939 m. ilgiausiai gyvavusią Europos sieną, apie dviejų etnografinių regionų sankirtą, jų skirtumus bei panašumus, neturi jokių duomenų apie iš čia likusį skulptorių“, – kalbėjo vis dar daugiau žinių apie K. Rameikos gyvenimą ir kūrybą ieškantis E. Kazlauskis.

Josvainiuose rado meilę

K. Rameika sulaukė daug užsakymų, todėl turėdavo išvažiuoti iš namų keliems mėnesiams.

Taip keliaudavo iš vienos vietos į kitą ir pelnė pripažinimą bei populiarumą. Kaskart jis buvo kviečiamas vis toliau nuo gimtojo krašto.

1930 metais Viekšniuose jis sukūrė paminklą, vaizduojantį Vytautą Didįjį.

Keliaudamas į vis tolimesnes užsakymų vietas, 1933 metais K. Rameika atsidūrė Josvainiuose (Kėdainių rajone). Mat, minėdama eucharistinius metus, Josvainių parapija norėjo prie bažnyčios pastatyti tam skirtą skulptūrą, vaizduojančią kryžių nešantį Kristų.

Šiame miestelyje jis gavo prieglobstį vargonininko namuose. Bažnyčios chorą tuo metu lankė Aleksandra Griniūtė. Daili, turinti puikų balsą mergina krito į akį skulptoriui iš Žemaitijos.

Netrukus pora susituokė, ir Kostas liko Josvainiuose.

Nuo tada po darbų jis grįždavo į šį miestelį, o jo paminklai ir skulptūros atsirado Deltuvoje, Utenoje, Užpaliuose ir kitose Aukštaitijos vietose.

Esama žinių, kad jauna šeima gyveno ne vien būsimų namo statybų nuotaikomis. Rameikos mėgo teatrą, Kostas rašė pjeses, epigramas, prozą, muzikavo.

Patarė bėgti iš namų

Pinigų reikėjo ne tik būsimoms statyboms, bet ir laikino būsto nuomai.

Kai atėjo sovietai, visos Rameikų viltys ir planai žlugo, bankai buvo sužlugdyti, pinigai dingo, todėl šeima liko be nieko.

Kiekvieni metai darėsi tik sunkesni – karas buvo nepalankus kūrėjui. K. Rameika vokiečių valdžios buvo išsiųstas dirbti į durpyną, o vėliau ketinta jį išvežti darbams į Vokietiją.

Žurnalistė J. Žebrauskaitė 1997 metais rašė, kad vietos policijos viršininkas jautė palankumą skulptoriui ir išvakarėse pranešė jam apie ketinimą jį kitą rytą suimti, todėl patarė bėgti iš Josvainių.

Naktį K. Rameika dviračiu išvažiavo į Žemaitiją pas savo tėvus. Panašu, kad karo pabaigos jis sulaukė gimtinėje.

Sumušė ir apiplėšė

Pokariu Rameikų šeimos laukė nauji iššūkiai. Frontui slenkant per Josvainius, namas, kuriame ji gyveno, sudegė. Šeima toliau glaudėsi pamiškėje pas A. Rameikienės brolį Praną.

Sutuoktinių dukra Kostancija Gražina (ne Konstancija – D. J.) jau buvo ūgtelėjusi. Gyventi tokioje vietoje buvo sudėtinga.

1948 metais K. Rameika gavo užsakymą Raseinių bažnyčioje atnaujinti Kristaus kančios kelio stotis. Mat skulptorius imdavosi ir tapybos užsakymų.

Prieš pradėdamas darbą kovo viduryje jis nuvažiavo į Raseinius. Tai buvo paskutinis K. Rameikos užsakymas, kurio atlikti nespėjo. Josvainių žmonės rado jį žiauriai sumuštą ir apiplėštą, paliktą sušalti ant Šušvės upės ledo.

Žmonės nunešė žmogų į artimiausią sodybą. Siaubingą žinią gavusi žmona rado jį ten merdintį. Vyras mirė neištaręs jai nė žodžio. Aleksandra įtarė, kas galėjo nužudyti Kostą, bet neprasitarė apie tai. Jos įtartas žmogus pats ilgai neišgyveno.

Oficialiai teigiama, kad jis žuvo dėl nelojalumo tuometei valdžiai.

Šeima liko nesužinojusi, kas ir kodėl K. Rameiką apiplėšė. Dingo Raseinių bažnyčios klebono sumokėti rankpinigiai ir drobė, ant kurios menininkas turėjo tapyti.

Iš paties Lietuvos ir Vokietijai priklausiusio Klaipėdos krašto pasienio kilęs kūrėjas buvo palaidotas Josvainių kapinėse, kur yra jo sukurtų antkapinių paminklų.

Po 37 metų greta atgulė ir jo žmona.

Eskizas: K. Rameika buvo sukūręs apie pusantro šimto būsimų paminklų eskizų. Kėdainių krašto muziejaus kolekcija.

Paminklus gaubia legendos

Kėdainių krašto muziejuje saugomos K. Rameikos dukros padovanotos knygos, kuriose – 146 jos tėvo Lietuvos nepriklausomybės paminklų projektų eskizai ir piešiniai.

Galima tik spėlioti, kaip išliko nepaliesti mūsų šalies nepriklausomybę aukštinantys K. Rameikos sukurti paminklai. Kiekvienoje vietovėje, kur jie nebuvo sunaikinti, sklando legendos.

E. Kazlauskiui teko girdėti, jog Veiviržėnuose sovietmečiu paminklas buvo taip apaugęs krūmais, kad nuo gatvės buvo nematomas, vietos žmonės apie jį neprasitarė, o atvykėliams jis lyg ir neužkliuvo.

Skomantų piliakalnio paminklą norėta griauti, buvo liepta traktoriumi jį versti, bet vietos traktorininkai atsisakė tai daryti. Vietos valdžia rado kažkokią brigadą darbininkų, bet nepajėgė įvykdyti užduoties. Kad paminklas nebadytų akių, jo paviršius buvo padengtas tinku, jog nesimatytų jokių simbolių.

Toks jis stovėjo bene iki 1992 metų, kai buvo minima 200 metų sukaktis nuo Magdeburgo teisių suteikimo miesteliui. Tada paminklas buvo atgaivintas ir džiugina originaliu vaizdu iki šiol.

Projektas „Straipsnių ciklas „Pasienio žmonės“ portale www.kl.lt“ (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 6000.