Premjerams darosi ankšta

Klaipėdietis seimūnas Eligijus Masiulis bene pirmas prakalbo apie tai, ko nedrįso garsiai pasakyti kiti opozicionieriai. Jis pareiškė, kad koalicinei Vyriausybei iširus gali tekti skelbti priešlaikinius Seimo rinkimus, nes kito Ministrų kabineto paprasčiausiai nepavyktų sudaryti.

„Seimo politinė sudėtis tokia, jog bet kokia Vyriausybė bus priversta balansuoti ant stabilumo ribos“, - prognozavo E.Masiulis.

Liberalcentristas jau skeptiškai įvertino ir galimybę sudaryti mažumos Vyriausybę. „Ėjimas į mažumos Vyriausybę - ėjimas į maišą, o iš to maišo gali niekad ir neišlįsti“, - kratėsi galimos koalicijos su socdemais E.Masiulis.

Nors bene patys aktyviausi po Seimo rinkimų valdžios ėmėjai buvo liberalcentristai. Jie suko ratus apie socdemus, siūlydami ir vaivorykštės, ir politinės mažumos variantus. Tačiau Algirdui Brazauskui labiau prie širdies buvo darbiečiai. Jų priešais nelaikė ir Artūras Paulauskas. Jis negalėjo likti amžinai skolingas savo prezidentinės kampanijos rėmėjui Viktorui Uspaskichui.

Apie priešlaikinius rinkimus E.Masiulis prabilo pirmąkart išvydęs dviejų premjerų vyriausybę. Anot jo, Vyriausybei neturint bendros nuomonės svarbiausiais valstybės klausimais, susidaro įspūdis, jog Ministrų kabinetui vadovauja du premjerai. „Formalusis” - socdemų lyderis Algirdas Brazauskas ir „neformalusis“ - V.Uspaskichas.

Jų neakivaizdiniai barniai bent kartą per savaitę suskamba žiniasklaidoje.

Ūkio ministras V.Uspaskichas gamtinių dujų perpardavinėtojams nori uždėti kainų reguliavimo apynasrį, o A.Brazauskas - nė iš tolo. Juk dujų perpardavinėtojai - socdemų rėmėjai.

Ūkio ministras nori nutraukti paraiškų priėmimą ES lėšoms - Premjeras vėl kimba į atlapus: „Čia ne tavo, Viktorai, daržas“.

Vienus priešlaikinius rinkimus jau esame išgyvenę. 1992-aisiais triuškinančią Sąjūdžio daugumą signatarų Seime nušlavė Demokratinės darbo partijos avangardas.

Tai buvo ir tautos atsakas į tai, kad kai kurie Sąjūdžio lyderiai per 1990-1992 metus labiau rūpinosi savo nemarumu Lietuvos istorijoje nei valstybe.

Žinoma, tokia perspektyva dabartines valdančiosios koalicijos žvaigždes baugina.

Ir A.Brazausko kantrybė - ne geležinė. Jam gali pabosti, kad vienas ministrų vis drasko akis. Ir vykdo kažkokią ne koalicijos, o savo asmeninę programą. O gal biznio planą?

Todėl E.Masiulio pranašystės nėra visai jau nei į tvorą, nei į mietą.