Išdavystės, finansinių grupuočių siekis manipuliuoti valstybės pareigūnais ir nedoros suktybės. Tai tik menkutė realybės dalis aukščiausiosios valdžios kasdienybėje, apie kurią, po 12 metų nusprendęs trauktis iš aktyvios politikos, prabilo buvęs vidaus reikalų ministras, ilgametis Seimo narys, buvęs Palangos meras Raimundas Palaitis.

Protėviai – iš Klaipėdos

– Kaip jūs susijęs su Klaipėda?

– Mano senelis iš tėvo pusės Klaipėdoje dirbo pasienio policijoje, o paskui, kai kraštą užgrobė hitlerininkai, šeima persikėlė gyventi į Palangą.

– Kokią Palangą menate iš savo vaikystės?

– Pamenu, kad vasaromis į Palangą privažiuodavo labai daug poilsiautojų iš visos Sovietų Sąjungos. Ir aš labai greitai išmokau rusų kalbos, nes kieme tekdavo žaisti su rusakalbiais vaikais. O šiaip visi palangiškiai, taip pat ir mano tėvai, nuomodavo turimas laisvas lovas atvykusiems pailsėti prie jūros. Iš to pakankamai lengvai uždirbdavo. Manau, kad tai ilgainiui paveikė ir palangiškių charakterį, jie gana sunkaus būdo.

– Buvote Palangos meras, paskui kurį laiką dirbote sostinėje. Kaip Palanga jums dabar atrodo?

– Palanga ilgą laiką buvo „užmigusi ant laurų“, nerealiai vertino savo galimybes. Į kitus kurortus žiūrėjo iš aukšto ir nieko nedarė. Galbūt Palangos vystymąsi stabdė politinių partijų tarpusavio rietenos. O per tą laiką tie patys Druskininkai gana stipriai pažengė į priekį. Ir tik dabar Palanga po truputį daro teisingus žingsnius ir matyti tam tikras įdirbis. Bet daug kur pavėlavo.

Apie paslaptis neprabils

– Kokia jūsų profesija?

– Dabar, kai pildžiau gyvenimo aprašymą, parašiau, kad esu plataus profilio vadovas. Nes tų profesijų turiu be galo daug, baigiau matematiką, užsiiminėjau finansais, po to 12 metų – politikoje, iš jų trejus su puse metų – vykdomojoje valdžioje. Vidaus reikalų sferoje, o ji labai plati. Kai kuriose šalyse tai sričiai atstovauja trys ministrai. Nes ji apima ir regionus, ir migraciją, ir jėgos struktūras, ir viešąjį administravimą, valstybės tarnybą.

– Ar 12 metų politikoje – daug?

– Daug. Ir aš sau pasakiau, kad jau užteks. Dabar noriu pajusti malonumą, kaip gera nebūti viešam asmeniui, kai galiu neatsiliepti į žurnalistų skambučius. Arba kai jie manęs ko nors klausia, galiu neatsakinėti. Noriu pajusti tą prabangą, kai galiu žmonėms sakyti tai, ką galvoju, o ne tai, ką jie nori išgirsti. Politikoje yra įprasta pataikauti visuomenės nuomonei, šnekėti tai, ką žmonės nori girdėti, o ne tai, kaip yra ir ką reikia pasakyti.

– Bet ar dabar jūs galite viską šnekėti apie savo darbą Vyriausybėje?

– Kai kuriais atvejais – ne. Tai, kas yra slapta informacija, aš nelabai šneku apie ją, turbūt nelabai ir šnekėsiu.

– Ar mūsų valstybėje išties yra tokių baisių paslapčių, kurių negali žinoti visuomenė?

– Tiesą sakant, aš per savo administravimo laikotarpį tokių paslapčių, kurios pasirodytų kuo nors ypatingos, neišgirdau. Yra tam tikri dalykai, apie kuriuos yra geriau, kai žino mažiau žmonių. Juk čia pat veikia ir užsienio žvalgybos, mes esame ir didžiųjų valstybių interesų lauke. Be to, nėra taip, kad žmonės, turintys leidimą susipažinti su slapta informacija, visą ją ir žino.

„Atsitiktinių dalykų nedaug“

– Per tuos 12 metų politikoje teko nemažai išgyventi, gal ketinate rašyti prisiminimų knygą?

– Ne, neketinu. Nesugebėsiu sukoncentruoti visų detalių atmintyje, o be to, dar mokykloje lietuvių kalba buvo silpnoji mano vieta.

– Jūsų manymu, kodėl valstybinės jėgos struktūros neturi visuomenėje autoriteto?

– Kai manęs užsieniečiai vidaus reikalų ministrai klausdavo, kodėl policijos reitingas Lietuvoje toks žemas, tik apie 50 procentų, kai Vakarų šalyse – apie 80 procentų, aš jiems atsakydavau, jog todėl, kad sovietų laikais milicija, iš kurios išsivystė mūsų policija, ir žmonės dar tai prisimena, buvo okupantų represinė struktūra, todėl tas mūsų policijos reitingas istoriškai yra žemas. Požiūris po truputį keičiasi, bet labai lėtai. Beje, estai šioje srityje yra pažengę kur kas toliau. Policijos reforma pas juos buvo labai sėkminga. Jie gerokai sumažino policininkų skaičių, pakėlė atlyginimą, ši profesija tapo labiau prestižinė nei pas mus, atsirado konkurencija, į tas pareigas galima atrinkti geresnį kontingentą. Tada ir pačios institucijos prestižas kyla.

– Ar yra tekę susidurti su tokiais atvejais, kai suinteresuoti asmenys, norėdami paspausti politikus, bandė kenkti jų šeimos nariams?

– Tai įprasta nusikalstama praktika visame pasaulyje. Jei neįkerta tiesiogiai, griebiasi silpniausios grandies – šeimos narių, vaikų. Atsitiktinių dalykų nedaug. Tokių atvejų pas mus pasitaiko, bet tai nėra sistema.

– O jums ar yra kas nors kada nors grasinęs?

– Yra, dar kai dirbau versle. Buvau įspėtas, kad susprogdins. Reikalavo, kad nelįsčiau, atsitraukčiau.

– O kai dirbote ministru?

– Ne, tiesiogiai tada man niekas negrasino. Kita vertus, aš ir nelindau ten, kur nereikia lįsti politikui. Nors politikai dažnai mėgsta gilintis į operatyvinę informaciją. Aš to nedariau.

Nelengva ministro duona

– Ar politikoje jus kas nors kada nors išdavė?

– Taip. Ir ne kartą. Bet politikoje tai nieko neįprasta. Čia nuolatos turi žiūrėti akis išplėtęs. Net išsivysto nepasitikėjimo sindromas.

– Ar suklydote pasirinkęs aktyvią politiką?

– Ne. Mano gyvenimo variklis judėjimui į priekį yra smalsumas. Man turi būti įdomu. Iš pradžių buvau meras, po to – Seimo narys. Trečią kadenciją Seimo nariu būti jau nebelabai įdomu, antrą, dar įdomu. Paskui tapau vidaus reikalų ministru. Dabar tą smalsumą lyg ir esu patenkinęs. 12 metų atidaviau politikai, tiksliau, Lietuvai, nes tai – tarnystė valstybei. Dabar jau norėčiau pradėti gyventi ir dirbti sau. Daviau sau žodį, kad tikrai neisiu dirbti nei į viešąjį sektorių, nei į valstybės tarnybą. Ir į politiką taip pat – ne. Esu laisvas, gal kas nors pasiūlys kokį darbą. Dabar nagrinėju įvairius verslo projektus, prisimenu savo seną verslą, stebiu biržas, finansines rinkas.

– Koks momentas buvo pats sunkiausias per tuos 12 metų?

– Kalbant apie asmeninius dalykus, pats sunkiausias buvo žmonos mirtis. O grįžtant prie politikos, tai ministro duona – kur kas sunkesnė nei Seimo nario.

– Yra nuostata, kad ministru būti lengva?

– Tai klaidinga nuomonė. Nes atsakomybė – tikrai didelė. Labai konkrečiai turi sukoncentruoti mintis ir išsakyti jas žiniasklaidai, nes jie yra pagrindinis ruporas, kurie perduoda informaciją visuomenei. Yra labai daug nedraugų ir tarp tų pačių žurnalistų, kurie siekia užduoti suktą klausimą, kad susimautum ar ne taip atsakytum ir po to taptum savo žodžių įkaitu. Yra finansinės grupės, kurios veikia per žiniasklaidą, aš juos vadinu oligarchais, kurie irgi yra suinteresuoti visokiais būdais politikus palenkti savo naudai. Tokių dalykų daug, ir tarp viso to laviruoti nepaprasta. Visi tie treji su puse metų, kol vadovavau ministerijai, dėl pinigų stygiaus buvo šokas visai vidaus reikalų sistemai. Ir žmonės ne iškart patikėjo, kad nėra pinigų. Tam prireikė metų ar dvejų. O pradžioje manė, kad tai ministras jiems pinigų neduoda.

– Ar žmonėms saugu gyventi Lietuvoje?

– Manau, kad pakankamai saugu. Tik kol neiššoki iki tam tikro lygio. Pavyzdžiui, į ministrus. Tada prasideda pavojai. Tada daug kas nori tavo kraujo ir bet kuriais metodais bando tave sukompromituoti. Tada jau nėra jokių taisyklių.

Vizitinė kortelė

Gimė 1957 m. spalio 23 d. Palangoje.

Pirmus penkerius gyvenimo metus augo Kartenoje, kur abu tėvai mokytojavo pagal paskyrimą. Šeimai grįžus į Palangą, pradėjo lankyti mokyklą ir ją baigė 1975 m.

1980 m. baigė Vilniaus universitetą, taikomosios matematikos specialybę.

1978 m. vedė buvusią klasės draugę Adelę.

Baigęs universitetą, su šeima grįžo į Palangą dirbti čia įsikūrusiame Kauno kardiologijos instituto filiale, Skaičiavimo centre.

Dirbdamas baigė matematinės kibernetikos aspirantūrą Matematikos ir kibernetikos institute.

Nuo 1989 m. dirbo privačiame versle.

Iš pradžių kūrė programinę įrangą kompiuteriams, vėliau persiorientavo į finansinę veiklą – prekybą akcijomis, investicijas.

Nuo 1994 m. – Lietuvos liberalų sąjungos, 2003 m. – Liberalų ir centro sąjungos Palangos skyriaus narys.

1995–1997, 1997–2000 ir 2007 m. (mandato atsisakė) Palangos savivaldybės tarybos narys.

Nuo 2000 m. balandžio 13 iki lapkričio 2 d. Palangos meras.

2000–2004 ir 2004–2008 m. Seimo narys.

2008–2012 m. – vidaus reikalų ministras XV Vyriausybėje.

Nuo 2004 m. našlys. 2006 m. vedė dar kartą. Turi dukrą Barborą, sūnus Povilą ir Antaną.