Užuot vien tik mėgavęsis prabanga ir kaupęs turtus, Klaipėdoje plačiai žinomos nekilnojamojo turto agentūros "Tureta" savininkas R.Skirutis savo laisvalaikį bei pinigus aukoja tėviškei gražinti.
Tėviškėje jaučiasi savas
Tie, kas bent kartą yra važiavęs Žemaitijos keliu iš Rietavo į Tverus, neabejotinai atkreipė dėmesį į kaimo Gomantlaukis pavadinimą. Kaimo ribas žymi galingi akmenys. Gomantlaukio pradžioje akmuo su metaline saulute, o pabaigoje – su mėnuliu. Be to, užrašas skelbia, kad kaimas minimas XIII a. dokumentuose. Žilą jo praeitį pabrėžia net autobusų stotelė, veikiau primenanti gynybinę pilį nei priebėgą nuo vėjo ir lietaus.
Prieš savaitę šio kaimo viduryje iškilmingai atidengtas dar vienas akcentas – akmuo su vėjarode, kuri primena, kad šiemet sukanka tūkstantis metų nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo.
Tai – verslininko R.Skiručio rūpesčiu ir pinigais padaryti darbai.
– Gerbiamas Rimantai, ką jums reiškia nuošalus kaimas keistu pavadinimu Gomantlaukis?
– Tai mano tėviškė. Vieta, kur užaugau ir iki šiol jaučiuosi savas. Netoli tos vietos, kur gimiau, dabar yra žvyro krūva. Atsisėdu ant jos ir galiu taip būti ir būti – taip man gera... Jei tik žmona sutiktų, viską mesčiau Klaipėdoje ir gyvenčiau ten.
– Kaip jums kilo mintis įamžinti kaimo praeitį?
– Iš mano tėviškės liko tik mažutė kamarikė. Sodyba buvo sunaikinta tarybiniais laikais, kai vietovė buvo melioruojama. Mano sena svajonė buvo atpirkti žemę, kur būta tėviškės. Pagaliau ją įgyvendinau. Ketinu atstatyti du pastatus, kurie ten yra buvę: nediduką namą ir svirną. O visi kiti planai susiję su kaimo žmonių gerove ir mano verslu. Mano noras padaryti ką nors gero kraštiečiams prasidėjo nuo paprastų dalykų. Savo kaimo mokyklos vaikams organizuodavau išvykas, atveždavau aktorių, kuris atlikdavo Kalėdų senelio vaidmenį. Kartą kažkurio susibuvimo su Gomantlaukio žmonėmis metu kažkas paklausė, ar neketinu kaimui pastatyti kryžiaus. Tada ir susimąsčiau, kaip galima būtų įamžinti kaimo praeitį. Su sūnumi važiavau į Valstybės archyvą, ieškojau medžiagos. Man buvo nuostabu, kokia garbinga ir sena Gomantlaukio istorija. Sužavėtas šių atradimų, sugalvojau, kad reikia ne paprasto kryžiaus, o kažko, kas be didesnių tekstų bylotų apie žilą praeitį.
Didžiuojasi darbais
– Bet tokių įamžinimo ženklų kaime jūsų pastangomis yra atsiradę ne vienas.
– Taip išėjo. Pažymėjome kaimo ribas. Sunkokai sekėsi įtikinti rajono valdžią leisti pastatyti akmeninę stotelę. Teko važinėti po aplinkinius kaimus ir rinkti blogus pavyzdžius. Tik nufotografavęs sudaužytas iš stiklo, medžio ir plastiko pagamintas stoteles, sugebėjau įtikinti, kad akmeninė stotelė bus ne tik gražu, bet ir patogu. Dabar, kai pamatau, kad stotelėje sėdi ne tik autobuso laukiantys kaimo žmonės, bet ir keliaujantys dviračiais, motociklais ar net mašinomis, jaučiuosi ne be reikalo vargęs. Apima pasididžiavimo jausmas. Šiemet per Žolinę pašventinome ir su visu kaimu šventiškai atidengėme dar vieną akmenį. Jis pastatytas keliomis intencijomis. Pirmiausiai, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui, be to, savo tėviškei įamžinti.
– Visi šie kūriniai daryti ne savamokslio. Matyti, kad tikrų menininkų darbas. Ar turite vieną autorių, kuriam patikite šiuos užsakymus?
– Mano mėgstamas kalvis gyvena netoli Klaipėdos. Tai Linas Leščiauskas. Kartą organizavau konkursą. Taip norėjau pasitikrinti, ar teisingai pasirinkau. Kai pamačiau Lino eskizus, supratau, kad jis puikiai suvokia, ko aš noriu. Labai džiaugiuosi jo kūriniais. Įdomiai rinkome žodžius, kurie iškalti ant šiemet atidengto akmens. Prasmingo posmo ieškojo ne tik visa mūsų šeima, bet ir kaimo žmonės. Perskaitėme daugybę eilių, bet vis kažko trūko. Mūsų vaikai net bandė patys kurti. Tik kai pavargome nuo paieškų, prisiminėme patį pirmąjį eilėraštį, kurį radau Nejolės Laukavičienės-Širvinskaitės rinktinėje. Ji rašė:
"Pastovėkim prie savo senųjų namų –
Ten išvysim miegant vaikystę prie lango.
Senos krosnies ugnis švelnumu angelų
Tylų vaikišką sapną čia saugo."
Į politiką nesiveržia
– Šis posmas ir yra iškaltas paminkle?
– Nusprendėme, kad šie žodžiai labiausiai atspindi paminklo intenciją. Žmonės jį, kaip ir kitus kaime pastatytus darbus, sutiko su didžiausia šiluma. Kai nuvykau pas kunigą tartis dėl paminklo pašventinimo, jis prasitarė tądien dirbąs paskutinę dieną. Nepaisant to, jis sutiko atvažiuoti iš Židikų, kur buvo perkeltas dirbti ir atliko savo misiją. Iškilmės buvo su vaišėmis. Susirinko ne tik Gomantlaukio žmonės, bet atvyko ir draugai iš Klaipėdos, buvo daugybė nepažįstamų žmonių. Man taip smagu, kad buvę kaimynai susitikę kalbina mane kaip savą, pataria ir patys klausia patarimo.
– Paprastai panašių žygių ir darbų žmonės imasi ketindami eiti į politiką. Gal ir jūs norite tapti valdžios žmogumi?
– Tikrai ne. Man to nereikia. Esu Rietavo kraštiečių klubo prezidiumo narys. Tai ir garbė, bet ir įpareigojimas. Dabar esu gavęs užduotį paruošti albumą apie šį Žemaitijos miestą. Į jokias savivaldos ar aukštesnes institucijas nepretenduoju. Tiesiog tokia yra mano prigimtis.
– Krizės akivaizdoje daugelis verslininkų atsisakė bet kokių darbų, kurie neneša pelno. O jūs vis dar investuojate į dalykus, kurie niekada neduos jokio apčiuopiamo pelno. Negi sunkmetis jūsų nepalietė?
– Nekilnojamojo turto rinkoje pastaruoju metu nemažai verslininkų pasitraukė iš verslo. Liko drąsiausieji. Negaliu girtis, kad manęs krizė nepalietė, bet yra darbų ir įsipareigojimų, kuriuos darau negalvodamas apie pinigus.
Močiutė atstojo tėvą
– O kaip jūsų iniciatyvą pinigus leisti Gomantlaukiui, o ne šeimai, vertina jūsų namiškiai?
– Žmona Liuda – taip pat žemaitė, kilimo iš to paties krašto. Turbūt todėl ir sutariame, kad požiūris į mano darbus kaimui abiejų – vienodas. Net nustebau, kai kartą žmona man papriekaištavo, kad seniai bebuvau kaimo mokykloje. Juk abu esame buvę mokytojai.
– Bet daugelis verslininkų pelną leidžia savo ir savo šeimos malonumui. Vyrai neretai sėda ant brangaus motociklo, perka jachtas, lėktuvus, o jūs investuojate į tėviškę.
– Ir aš keliauju. Dviračiu vienu "ypu" numinu iki Tverų. Ir motociklu pavažinėju, ir į tolimesnes keliones išsiruošiu. Turime tradiciją kasmet su anūkais išvažiuoti kur nors toliau. Turime anūką ir tris anūkes. Traukiame burtus, kuriam teks keliauti. Daug kur buvome. Kartą su anūku Nojumi grįždami iš Tailando patekome į avariją ir vos išlikome gyvi. O šiemet keliavome su visais anūkėliais. Ilgai svarsčiau, kur šįkart patraukti. Nuo pat žiemos galvą sukau. Pagaliau sugalvojau, kad reikia pavažinėti po Lietuvą. Mano džiaugsmui, žmona labai apsidžiaugė ir net tikino pati apie tokią iškylą svajojusi. Aplankėme daugybę Lietuvos vietų, gyvenome kaimo turizmo sodybose. Tai buvo puiki patirtis, nes savo kaime norėčiau taip pat pastatyti pirtį ir pabandyti uždirbti iš turizmo verslo. Vietos žmonės turėtų darbo.
– Gerbiamas Rimantai, iš kur jūsų veržlumas, kartais dar vadinamas verslumu?
– Žinau, kad mano mamos diedukas buvo labai apsukrus. Mano tėtis mirė, kai buvau tik mėnesio. Užaugau su mama ir močiute, kuri mūsų šeimoje atstojo vyrą. Ji buvo siuvėja, vaikščiojo po kaimus su "Singeriu" siūdama ir taip uždirbdama šeimai duoną. Džiaugiuosi, kad sūnus Gvidas paveldėjo tą verslumo bruožą. Dukra Žaneta labiau linkusi į menus.
Naujausi komentarai