Klaipėdos dramos teatro aktorė Simona Šakinytė yra ir šunų bei kačių prieglaudos "Linksmosios pėdutės" steigėja. Nesavanaudiškus Simonos darbus bei nuoširdų jos rūpestį beglobiais gyvūnais klaipėdiečiai pastebėjo dar prieš penkerius metus, kai ji pirmąsyk taip pat pretendavo į Metų klaipėdietės titulą.

Apie darbą

Dirbu teatre, džiaugiuosi savo profesija. Tik štai apmaudu, kad į teatrą neleidžia atsivesti šuns. Sako, kad tai būtų nepagarba teatrui, nesuprantu, kas ir kodėl taip nusprendė. Kiek žinau, J.Miltinis visą gyvenimą šunį į teatrą atsivesdavo. Čia yra mano gyvenimo skausmas, kad ne visur galiu ateiti su savo augintiniu. O kalbant rimtai, per tuos penkerius metus, kai pastarąjį kartą buvau nominuota Metų klaipėdietės titului, mano darbe daug kas pasikeitė. Aktoriaus profesija yra tokia, kuri nuolatos veda į priekį. Ir tai ne tik patirtis scenoje su skirtingais režisieriais. Tačiau kaupiasi ir gyvenimo bagažas. Kiekvienas gyvenimo smūgis ir dovana vis kitaip padeda suvokti vaidmenį, personažo charakterį, atsiveria daugiau galimybių. Šiuo metu mano gyvenime yra šiokios tokios įtampos. Visai neseniai teko vaidinti savo mėgtamiausiame spektaklyje "Mergaitė, kurios bijojo Dievas" ir jaučiau, kaip man trūksta emocijų, nes jas sugeria užgriuvusios problemos. Tačiau po spektaklio žiūrovai gyrė, kad emocijos liejosi per kraštus. Veikiausiai jau pati nesuvokiu, kad tas slegiantis sunkumas tarsi padėjo geriau sukurti vaidmenį. Aš scenoje vis dar jaučiuosi kaip studentė, jaučiu, kad vis dar mokausi. Bet dabar teatre jaučiuosi truputį tvirčiau nei prieš penkerius metus. Man labai daug reiškia autoritetai. Stebiu, kaip vaidina Darius Meškauskas, Vytautas Paukštė. Neseniai repetavome spektaklį "Laukinė antis". Iškart po V.Paukštės turėjau vaidinti, bet iki paskutinės akimirkos sėdėjau ir žiūrėjau, kaip jis atlieka savo vaidmenį. Kaip puikiai dera jo vidus su tuo, ką jis vaidina. Kasdien skaitant knygas, žiūrint filmus ir spektaklius atsiranda vis daugiau autoritetų.

Apie šeimą

Mano šeimą vis dar sudaro trys asmenys – mano sužadėtinis, mano šuo ir aš. Šiaip esu labai sėslus ir pastovus žmogus. Mano artimųjų ratas mažai keičiasi. Turiu draugę, su kuria kartu nuo pat vaikystės. Tai yra mano turtas. Manau, kad laiku sutikti žmonės padeda asmenybės kūrimuisi. Norėčiau su ja dažniau susitikti, bet per tuos darbus ir senelius rečiau aplankau, – jie man taip pat labai brangūs ir dovanojo nuostabią vaikystę. Norėtųsi daugiau pabūti su tėvais, kurie, žinau, manęs labai laukia ir pasiilgsta. Vienintelis žmogus, su kuriuo dažnai leidžiu laiką, tai mano jaunėlė sesuo. Stengiamės rasti laiko pabūti kartu, nors visi esame be galo užimti.

Apie Klaipėdą

Klaipėda man – gimtasis miestas. Kai kas sako, kad ji ištuštėjo. Man neatrodo, kad klaipėdiečių liko mažiau. Tų žmonių, kurių man reikia, jų užtenka. Klaipėda man labai artima. Tenka lankytis svetur. Pamenu, vaikščioju po Romą ar Barseloną, ten labai gražu, bet jaučiu, kad tai – ne mano miestai, svetimi, kažkieno kito užgyventi. Klaipėda man yra sava. Ir visai nesvarbu, kiek čia žmonių kada nors gyvens. Kai kurie manęs klausia, kodėl nevažiuoju gyventi į Vilnių, kur didesnės profesinės perspektyvos? Man nesinori važiuoti į Vilnių, Londoną ar dar kažkur ir tęsti kažkieno jau pradėtą darbą. Pavyzdžiui, Londone yra puikiai įrengta gyvūnų prieglauda. Man kai kurie sako, ten jau viskas padaryta, važiuok ir dirbk. Būtent to ir nenoriu. Mano tikslas gal net geresnę prieglaudą įkurti čia, Klaipėdoje. Manau, jei atsirastų ir daugiau žmonių, kurie taip galvotų ir darytų, Klaipėda taptų klestinčiu miestu. Net nežinau, keliems gyvūnams padėjau surasti naujus namus. Vien "Linksmosiose pėdutėse" skaičiuoju tūkstančius kačių ir šunų, kuriuos pavyko išgelbėti. Jaučiuosi labai turtinga tai darydama. Man gera būti su jais.

Apie pomėgius

Mano pomėgiai tie, kokie buvo prieš penkerius metus, jie nepasikeitė, tai – rūpestis beglobiais mažaisiais bičiuliais. Manau, už juos ir esu nominuota Metų klaipėdietės rinkimuose. Dabar šis mano pomėgis išaugo į "kūdikį" – gyvūnų prieglaudą "Linksmosios pėdutės". Man patinka Gyčio Paškevičiaus dainos žodžiai: "Jeigu tau sakys, kad vienas lauke – ne karys. Netikėk tuo. Karys yra karys". Aš irgi tuo tikiu, bet šiuo atveju kiekvienas prieglaudos darbuotojas labai daug prisideda prie gyvūnų gerovės. Per tuos metus suvokiau, kiek daug galima padaryti, suvienijus žmones bendram tikslui. Per pastaruosius penkerius metus įvyko daug gražių dalykų. Gyvūnų prieglauda yra ta vieta, kur jaučiuosi esanti labai teisingame kelyje. Ir tikrai žinau, kad tai, ką darau, yra teisinga.

Gyvenimo credo

Mano gyvenimo credo nesikeitė ir, tikiuosi, nepasikeis. Tai atspindi Mahatmos Gandžio mintis: "Pats būk toji permaina, kurią nori išvysti pasaulyje". Manau, kad gyvenimą reikia pradėti keisti nuo savęs.

Apie Metų klaipėdietę

Malonu po penkerių metų vėl patekti į Metų klaipėdietės finalinį septynetą. Šiame konkurse buvo nominuota ir mano kolegė aktorė Regina Šaltenytė. Kaip aktorė nebūčiau drįsusi su ja konkuruoti. Manau, jog esu nominuota už savo visuomeninę veiklą, bet ne už vaidmenis teatre, kur, jaučiu, man reikia dar labai daug dirbti, sukaupti gyvenimo patirties. Nes dar daug ko negaliu ir nemoku.