Pasigirdus abejonėms dėl Melnragės-Girulių seniūnijos naudos seniūnė nepanikuoja – tai tik svarstymai. Dar daugiau – atsirado galimybė steigti smulkesnius padalinius ir valdžią dar labiau priartinti prie žmogaus.

Turi atsiklausti gyventojų

Atlikus savivaldybėje auditą naujoje siūlomoje savivaldybės struktūroje išnyko Melnragės-Girulių seniūnija.

Seniūnė Vanda Dorčienė neskubėjo kaltinti ar spėti, kas laukia pajūrio gyventojų panaikinus šį savivaldybės padalinį.

Vis dėlto 15 metų seniūne dirbanti V.Dorčienė aiškino, jog panašias funkcijas kaip savivaldybė atliekanti seniūnija gyventojams reikalinga – tai "valdžia arčiau žmogaus".

"Viskas priklauso nuo politikų, tačiau jei ateityje sugalvotų likviduoti seniūniją, derėtų atsiklausti ir gyventojų", – tikino V.Dorčienė.

Seniūnė sutiko, jog per 15 darbo metų anapilin išlydėta apie 250 gyvenvietės žmonių, daug įsikėlė jaunų naujakurių, tačiau nemažai 60–70 metų senolių likę.

Jiems "valdžios arčiau žmogaus" labiausiai ir reikia.

Įstaiga suburia

V.Dorčienė aiškino, jog neretai žmonėms tenka padėti susitvarkyti elementariausius dokumentus, kartais žemėtvarkos klausimais reikia konsultuoti, jei gyventojas nori pasistatyti kokį priestatą – seniūnija padeda, tarpininkauja gauti leidimą ir įteisinti statinį.

Dar visai neseniai nuskambėjo protestas dėl pajūryje planuojamo statyti dangoraižio, dėl kurio reikėtų iškirsti miško plotą.

Gyventojai, tik iš susitikimų su seniūne sužinoję apie būsimą dangoraižį, greitai susibūrė į aktyvistų grupę dėl Melnragės miško išsaugojimo.

Šiuo metu šio daugiaaukščio statinio projektas keliauja per savivaldybės komitetus. Galbūt suvienyti melnragiškiai pasiekė savo – pirmajame komitete, kuriame statinys svarstytas, pabijota jį palaiminti.

Kasdieniai rūpesčiai neapleidžia

Seniūnė viliasi, jog politikai atsižvelgs į poreikį, o kol kas galvoja apie dar smulkesnius padalinius – seniūnaitijas ir seniūnaičius.

Naujajame vietos savivaldos įstatyme tokia galimybė numatyta ir V.Dorčienė džiaugėsi, jog ir taip aktyvūs gyventojai bus dar labiau vienijami ir informuojami – juk šimtui gyventojų tektų vienas seniūnaitis.

Vis dėlto politinius niuansus ir galimybes užgožia kasdieniai rūpesčiai: reikia seniūnijos pastatą remontuoti, lėšų iš kažkur gauti.

Seniūnė jau kreipėsi į artimiausius "kaimynus" – įvairias uosto bendroves, prašydama pinigų renovacijai.

"Žinote, vis tiek čia kartais ir kvapai iš uosto nekokie ateina, užterštumas, tai gal jie bent taip galėtų mums kompensuoti ir padėti", – vylėsi V.Dorčienė.