Klaipėdietė Laisvė Pauliukevičiūtė – reta viešnia savajame mieste. 24-erių mergina jau pusantrų metų darbuojasi stiuardese vienoje stambiausių pasaulyje oro linijų  kompanijoje. Ji labai džiaugiasi, kad teko galimybė dirbti tokį darbą, kuris leidžia pažinti skirtingas šalis ir tautas. Laisvės įsitikinimu, būtent lėktuvai yra šiandieniniai Babelio bokštai, kuriuose nuolatos kunkuliuoja skirtingų papročių ir kalbų maišalynė.

Skrydžiai į rizikos zonas

– Skraidote po visą pasaulį, ar teko lankytis tose šalyse, kuriose siautėja mirtinos ligos?

– Civilinę aviaciją bet kuri operatyvinė informacija pasiekia pirmiausia. Apie tam tikrus dalykus dar nebūna girdėjusi žiniasklaida, bet oro linijų kompanijos jau žino, kur siautėja mirtinas virusas ar prasidėjo karo veiksmai. Pavyzdžiui, mūsų bendrovės orlaiviai jau labai seniai neskraido į Iraką, nes ten yra nesaugu, aplenkiame ir Ukrainą.

– Ar buvo kokių ekscesų, kai prasidėjo sumaištis dėl Ebolos viruso?

–  Žinau, kad tai pavojinga liga, tačiau per patį piką teko skraidyti į tas šalis, kuriose šis virusas ypač siautėjo. Informacija apie mirštančius buvo bauginanti. Tad tai paveikė labai daug mano kolegų, kurie staiga imdavo ir "susirgdavo", kad nereikėtų skristi į Afrikos valstybes. Ir tai ne vienintelis atvejis. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje siautėjo Koronos virusas, apie tokį Lietuvoje turbūt net negirdėjo. Tai irgi mirtinas kvėpavimo takų užkratas. Nejauku būdavo dirbti, kai didžioji dalis lėktuvo salone sėdinčių keleivių nuolat kosėdavo. Tačiau tuo viskas ir baigėsi.

– Jums teko lankytis Kenijoje vos savaitę iki tų tragiškų įvykių vietos universitete, kai buvo nužudyta daugybė studentų. Ar buvo jaučiama įtampa prieš tragediją?

– Net įtarti negalėjome, kad netrukus čia pratrūks tokie dalykai. Mes dar vaikščiojome po miestą, važiavome į safarį. Viskas atrodė ramu. O kai po savaitės išgirdau apie žudynes universitete, buvau labai sukrėsta.

– Ar yra tokių šalių, kuriose saugumo sumetimais lėktuvo įgulai neleidžia išeiti net iš oro uosto teritorijos?

– Nigerijoje labai pavojinga. Gatvėse policininkai vaikšto ginkluoti automatais. Ten socialinė situacija labai sudėtinga. Didžioji dauguma nigeriečių gyvena žemiau skurdo ribos. Ir jie – labai agresyvūs. Buvo atvejis, kai kitos kompanijos lėktuvo stiuardesės sugalvojo pasižvalgyti už oro uosto. Kažkokie valkatos sustabdė autobusiuką, mėgino pagrobti merginas, bet kažkaip pavyko išsisukti.

Teroristų nebijo

– Dabar, kai lėktuvai vis dažniau tampa teroristų taikiniais, ar teko susidurti su kažkuo panašiu?

– Mūsų oro linijų lėktuvuose numatytos visos saugumo priemonės, ir keleiviai negali vaikščioti, kur sugalvoja. Žinoma, mes atkreipiame dėmesį, ar keleivis yra blaivus, ar nesielgia neadekvačiai. Mums yra nurodyta nieko niekada neįleisti į pilotų kabiną, nepaisant jokių grasinimų. Toks mūsų darbas. Mes esame apmokyti, kaip elgtis įkaitų situacijose, tačiau į lėktuvą įsinešti kokio nors ginklo faktiškai neįmanoma. O jei kam nors šaus į galvą su kokiu šaukštu pasiautėti, tai prirakinsime antrankiais prie sėdynės, ir viskas pasibaigs.

– Vadinasi, iš pirmo žvilgsnio dailios besišypsančios merginos gražiomis uniformomis atrodo apgaulingai, su jomis lėktuve juokauti geriau nereikėtų?

– Taip apmokytas yra visas personalas. Žinome jautrius kūno taškus, kur paspaudus lengvai galima parklupdyti įsisiautėjusį žmogų ir surakinti antrankiais. Pačiai man to daryti neteko, tik – treniruotėse, tačiau mano kolegės turėjo tokių patirčių.

– Dar veikiausiai pasitaiko ir ypač pretenzingų. Ar teko su tokiais susidurti?

– Mūsų kompanija kreipia dėmesį į kiekvieno kliento skundus. Bet pasitaiko absurdiškų reikalavimų, pavyzdžiui, kas nors užsimano šašlykų lėktuve, o jų nėra. Tada jie rašo skundus, kurie nepagrįsti. Personalą visada įspėja apie tokius keleivius, kad galime sulaukti keistų pretenzijų. Kiekvienu atveju reikia rasti išmintingą sprendimą, kad nekiltų sumaištis.

– O kaip jūs jaučiatės, kai išgirstate, kad štai nukrito ir sudužo dar vienas lėktuvas?

– Stengiamės blogų dalykų negalvoti. O po to, kai liūdnai pagarsėjęs A.Lubitzas tyčia nukreipė lėktuvą į kalną, pas mus kompanijoje buvo priimtas sprendimas, kad prie valdymo pulto niekada nepasiliktų vienas pilotas. Jei vienam prireikia į tualetą ar kur kitur, į kabiną kviečiamas bet kuris kitas žmogus iš komandos, kad pabūtų šalia pilotuojančio lakūno. Mes pasitikime savo pilotais, todėl baimės nėra.

Tautybę nusako ir elgesys

– Jūsų oro linijomis skraido patys įvairiausi žmonės. Kurie kelia daugiausia rūpesčių lainerio personalui?

– Teko susidurti beveik su visų pasaulio šalių atstovais. Indai daro labai slogų įspūdį. Nemalonu, kai į piligrimines keliones susiruošia tikintieji iš Indonezijos. Jie taupo visą gyvenimą, kad galėtų aplankyti Šventąją Meką. Į lėktuvą lipa basi, išsipaišę veidus, nevalyvi. Žmonės iš Bangladešo gyvena pusiau laukinėmis sąlygomis, kai kurie jų civilizuoto tualeto nėra matę. Tad tuštinasi, kur sugalvoja. Labai nemalonu.

– Kai pradėjote dirbti, turbūt turėjote susidariusi nuostatas apie tam tikras tautas, ar šie stereotipai pasikeitė, kai su jais susidūrėte tiesiogiai?

– Pas mus kartais niekinamai kalbama apie arabus, esą tai – tik babajai, gaminantys kebabus. Tačiau, susidūrusi su jais pastebėjau, kad jie labai kultūringi žmonės. Jiems labai svarbi šeima, jie vieni kitiems labai dosnūs, ten vagysčių beveik nebūna. Ta teigiama aura jaučiama visuose Emyratuose. Pasikeitė mano nuostata ir apie indus. Mes buvome įtikėję, kad Indija labai dvasinga šalis, tačiau akivaizdžiai pamačiau, koks siaubas yra kastų sistema, jie negerbia ne tik kitų tautų, bet ir savų. Jie labai nevalyvi, gana šykštus, stengiasi skolinti už procentus. Jie gali pradėti valgyti kaimyno maistą lėktuve, dažnai skrenda su kūdikiais, nepasiima jiems nei maisto, nei sauskelnių, mano, kad lėktuve turi viską duoti, nes jie sumokėjo pinigų už skrydį. Be to, suterštas sauskelnes meta čia pat ant lėktuvo salono grindų. Padėklą pavalgę irgi deda ant grindų prie savo basų kojų, kad kiti, tai yra lėktuvo personalas, surinktų.

– Ar savo papročiais labai skiriasi Rytų tautos – kinai, japonai?

– Patys geriausi keleiviai – japonai, labai korektiški, ramūs, tvarkingi, išlipdami savo vietoje nepalieka jokių šiukšlių, atiduoda gražiai sulankstytą pledą, ar nuplauna tualetą, jei randa pridergtą. Neįtikėtina tauta. Pavyzdžiui, kinai jau visai kitokie, atiduodami padėklą, jie būtinai, tau matant, į jį nusispjaus. Spjaudo jie ir ant salono grindų. Nežinau, kodėl jie taip daro, gal todėl, kad daug rūko.

Didžiuojasi esanti lietuvė

– Ar Vakarų šalių atstovai visada elgiasi nepriekaištingai?

– Žinoma, ne. Žmonių yra visokių, ir tai nepriklauso nuo tautybės. Pavyzdžiui, kartą skrido toks britas, kuris pasipiktino, kad lėktuve jam neleidžia rūkyti. Jis demonstratyviai užsidegė cigaretę ir rūkė jas be perstojo prisidegdamas vieną nuo kitos. Į personalo pastabas ir reikalavimus liautis nereagavo. Jam niekas nesiryžo užlaužti rankų, nes baiminosi, kad deganti nuorūka kur nors nenukristų. Tad buvo priimtas kitas sprendimas – viena stiuardesė visą kelią stovėjo į jį nukreipusi gesintuvą. Po to už šitą išsišokimą Didžiojoje Britanijoje jį nuteisė savaite kalėjimo ir 6 tūkst. svarų bauda, be to, jam uždrausta skraidyti mūsų oro linijomis.

– O Rytų europiečiai, kaip jie elgiasi lėktuve?

– Rusai simpatiški, tiesa, ne visi. Bet dauguma ramūs, santūrūs, nepretenzingi, palyginti su indais. Bet teko susidurti ir su tokiais, kurie elgėsi labai provokuojamai, šūkavo, keikėsi, o kai viena jų tautietė, jiems nepažįstama moteris, pamėgino raminti, tai tie vyrai jai pradėjo grasinti. Teko įsikišti, paprašiau užsičiaupti, jei ne, pažadėjau, kad oro uoste prie trapo jų lauks apsaugininkai, ir ta patirtis nebus maloni. Įtikinau. Nusiramino.

– O kaip lietuviai dabar jums atrodo, kai susidūrėte su tiek daug pasaulio tautų?

– Lietuviai man patinka. Dauguma jų santūrūs, išsilavinę, tvarkingi, yra įpratę, jei čia jo šiukšlė, ją turi išmesti pats, o ne numesti po kojomis, kad kažkas kitas paimtų. Tik liūdna, kad kai kuriuos lietuvius užvaldė neigiamos emocijos, esą nėra darbo, nėra pinigų, bet tiesiog reikia stengtis dėl savęs ir galima daug pasiekti. Vis dėlto per tuos metus pamačiusi daugybę tautų, šiandien didžiuojuosi, kad esu lietuvė.

Vizitinė kortelė

Gimė 1991 m. sausio 18 d. Klaipėdoje.

Baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją.

Studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur įgijo vadybos specialybę.

Dabar dirba vienoje stambiausių pasaulyje oro linijų kompanijoje stiuardese.