Skolos niekur nedingsta. Juo labiau jei esi skolingas antstoliui. Tuo įsitikino šeima, išieškojimo už paslaugas sulaukusi po septynerių metų. Negana to, suma buvo išaugusi dešimteriopai. Šiandien šeima suka galvas, tai kiek vis dėlto buvo vertas antstolės darbas – šimtą ar tūkstantį litų.

Skolą sumokėjo patys

Sutuoktiniai Asta ir Ričardas Vaičiuliai bandė tapti verslininkais. Tačiau ne viskas klojosi, kaip pora tikėjosi. Todėl teko atsisakyti šios minties ir įmonę likviduoti.

„Laikėmės principo pirmiausiai atsiskaityti su žmonėmis, o tik po to grąžinti tai, kas priklauso valstybei. Todėl Mokesčių inspekcijai likome skolingi apie 4 tūkst. litų“, – prisiminė R.Vaičiulis.

2006 metų balandžio 6 dieną Mokesčių inspekcija priėmė nutarimą šią sumą išieškoti priverstine tvarka. Tų pačių metų balandžio 11-ąją antstolė Lina Pužienė gavo raštą, kuriuo įpareigota išieškoti skolą iš A.Vaičiulienės, kurios vardu buvo registruota likviduojama įmonė.

Inspekcija apie susidariusią skolą moterį jau buvo informavusi anksčiau. Tad tų pačių metų balandžio 12-ąją sutuoktiniai pervedė skolą į Mokesčių inspekcijos sąskaitą, net nežinodami apie tai, kad vykdomoji byla prieš parą pasiekė antstolę.

Ieškojo sumokėtos skolos

Nors pinigai Mokesčių inspekcijai jau buvo pervesti, antstolė pradėjo savo procedūrą: trylikai tada Lietuvoje veikusių bankų išsiuntė užklausas, surašė patvarkymą, o po dienos uždėjo areštą šeimai priklausančiam žemės sklypui.

Balandžio 14-ąją L.Pužienė išsiuntė Vaičiuliams ir raginimą sumokėti skolą geruoju, nors pinigai buvo sumokėti prieš dvi dienas. Gavusi pinigus, tai yra balandžio 13-ąją, Mokesčių inspekcija nusprendė nutraukti išieškojimą.

„Viskas įvyko per tris dienas: 11 dieną antstolė gavo raštą apie išieškotiną skolą, 12 dieną mes pinigus grąžinome, o 13 dieną nuspręsta išieškojimą nutraukti. Šis nutarimas antstolę pasiekė tik balandžio 19-ąją. Keista, kad tai nebuvo padaryta telefonu ar kokiomis kitomis greitesnio susisiekimo priemonėmis“, – stebėjosi R.Vaičiulis.

Gavusi šiuos dokumentus antstolė nusiuntė Vaičiuliams patvarkymą apmokėti vykdymo išlaidas. Panašu, kad tada kalbėta apie 100 litų sumą.

Negalėjo parduoti žemės

„Likome nesupratę, kokias vykdymo išlaidas reikia apmokėti. Kadangi raginime buvo parašyta, jei geruoju nesumokėsime iki gegužės mėnesio, antstolė kreipsis į teismą dėl šios sumos priteisimo. Buvome įsitikinę, kad antstolė neatliko jokių veiksmų ir jai nėra pagrindo mokėti tų 100 litų. Tada norėjome viską išsiaiškinti teisme. Juo labiau kad įstatyme numatyta – atlyginimas antstoliui priklauso nuo to, kaip jis įvykdo išieškojimą. Laukėme teismo, bet jis taip ir neįvyko“, – vyras prisiminė septynerių metų senumo įvykius.

Šių metų pradžioje sugalvoję parduoti savo žemės sklypą Vaičiuliai sužinojo, kad šis jų turtas yra areštuotas. Tai jiems buvo visiškai netikėta. Registrų centre R.Vaičiulis sužinojo, jog tai padaryta antstolės L.Pužienės iniciatyva.

R.Vaičiulis telefonu susisiekė su antstolės kontora. Padėjėja paprašė elektroniniu paštu atsiųsti dokumentus, įrodančius, kad skola Mokesčių inspekcijai sumokėta, tada esą bus nuimtas areštas.

Kai įvykdė, kas buvo liepta, Vaičiuliai gavo atsakymą, jog liko nesumokėta anstolei 100 litų vykdymo išlaidų, ir paprašyta sumokėti į jos depozitinę sąskaitą. Laišką pasirašė L.Pužienės padėjėja Aurelija Auželytė.

R.Vaičiulis nusistebėjo tokiu reikalavimu ir paprašė raštu paaiškinti, kaip susidarė tokia vykdymo suma. Be to, vyras stebėjosi, kad šeimos turtas vis dar buvo areštuotas, nors įstatymas numato, jog padengus skolą turtas nebegali būti areštuotas.

Po dienos šeima sužinojo, kad areštas nuo turto nuimtas. R.Vaičiulis pamanė, jog antstolė suprato savo klaidą bei ją ištaisė, todėl elektroniniu laišku jai padėkojo.

Suma išaugo dešimteriopai

Tačiau dar po dienos į A.Vaičiulienės darbovietę atėjo antstolės patvarkymas išieškoti 1 046 litus iš jos atlyginimo.

„Nusistebėjau, kad antstolė septynerius metus lyg meška žiemos miegu miegojo, o kai patys pradėjome judinti reikalą, pabudo. Kadangi rašte buvo nurodyta ir buvusios skolos suma, o tik skliausteliuose parašyta, kad skola sumokėta, žmonos darbovietėje buhalterė nesuprato, kiek išskaičiuoti iš atlyginimo, penkis ar vieną tūkstantį litų“, – piktinosi R.Vaičiulis.

Neturėdamas teisinio išsilavinimo vyras surašė skundą, kaip suprato, ir, kaip pats yra įsitikinęs, suklydo apskundęs ne apskaičiuotą sumą, o antstolės patvarkymus.

Kaip pasakojo R.Vaičiulis, antstolė netenkino jo skundo ir kreipėsi į teismą. Teismas pateisino antstolės veiksmus, teigdamas, kad pažeidimų nėra, o procedūros atliktos teisingai, vadovaujantis 2007 metų teisės aktais.

Skaitydamas šį sprendimą į teisinius dalykus vis labiau besigilinantis gargždiškis stebėjosi, kodėl metais anksčiau įvykusius faktus teismas vertina vadovaudamasis vėliau priimtu įstatymu.

Sutuoktiniai Vaičiuliai liko nesupratę, kodėl antstolė 2006 metais nepadavė į teismą.

Derybos nepavyko

Vyras kreipėsi į Antstolių rūmų prezidentą Aleksandrą Selezniovą ir išgirdo patarimą derėtis su L.Pužiene. Be to, pats prezidentas pažadėjo pasikalbėti su antstole.

Derybų metu gargždiškiai teigė siūlę sumokėti 100 litų, o antstolė neva pasiguodusi, kad ją spaudžia didžiuliai mokesčiai, ir paprašiusi pusės 1 046 litų sumos.

Pasipiktinęs, kad už vienos dienos darbą apie 600 litų atlygis yra pernelyg didelis, R.Vaičiulis nesutiko su tokiu siūlymu.

„Mes nevengėme skolos mokėjimo piktybiškai. Antstoliui nereikėjo imtis jokių veiksmų, kad skola būtų išieškota. Dar keisčiau, kad pradžioje išieškojimo suma buvo 100 litų, o po septynerių metų jie virto tūkstančiu. Manau, tai yra viešasis interesas, kuris liečia ne tik mane, bet ir daugybę žmonių. Žadu kreiptis į prokuratūrą, kad būtų ištirta, ar panašaus gaišimo ne vienus metus nėra daugiau“, – piktinosi R.Vaičiulis.

Žada neimti atlygio

L.Pužienė paaiškino, kad ginčas šioje byloje dėl vykdymo išlaidų nėra galutinai išspręstas. Antstolė teigė pasitikinti teismais ir gerbs sprendimą, net jei jis bus nepalankus jai.

„Šioje situacijoje man svarbiausias yra teisingos ir vieningos praktikos formavimo klausimas, o ne tai, ar bus priteistos antstolio vykdymo išlaidos“, – teigė L.Pužienė.

Antstolė aiškino, kad dabar yra sustabdžiusi vykdymo išlaidų išieškojimą, nors įstatymas šioje situacijoje leistų jai elgtis kitaip.

„Antstolio vykdymo išlaidų aš greičiausiai iš skolininkės nebereikalausiu, net jei jos bus priteistos. Kita vertus, jei A.Vaičiulienės apeliacinis skundas bus patenkintas, irgi bus gerai – ji nepatirs jokių neigiamų finansinių pasekmių, o mes tokia praktika analogiškose situacijose galėsime vadovautis ir ateityje“, – tikino L.Pužienė.

Antstolių rūmų prezidentas A.Selezniovas tikino – geriausia, kai skolininkai tiesiogiai bendrauja su antstoliais. Bandymas tikėtis, kad skola ar vykdymo išlaidų išieškojimas bus pamiršti, yra naivūs. Vis dėlto jis pripažino, jog būna ir tokių atvejų.

„Satisfakcijos diena vis tiek anksčiau ar vėliau ateina. Šiuo atveju ji atėjo po septynerių metų. Visko būna. Daugelis antstolių prisiteisimą atidėdavo į atskirą spintelę, nes nespėdavo paruošti teismui pareiškimų. Kažkiek laiko jie laukė, kol ateis eilė prisiteisti. 2011 metais pasikeitė tvarka, nebereikia kreiptis į teismą“, – aiškino A.Selezniovas.

Priekaištavo dėl spaudimo

Šioje istorijoje taškas dar nepadėtas. Akivaizdu, kad problema galėjo būti mažesnė, jeigu Vaičiuliai būtų susitikę su L.Pužiene. Pati antstolė teigė nė karto nemačiusi A.Vaičiulienės, o jos interesus visada atstovavo sutuoktinis, nors įgaliojimo tam neturėjo.

„Teko iš jo pusės man išklausyti ir nemalonių pasisakymų, kokia esu „godi“, kad „antstoliai – ne žmonės“, patyriau tikrą spaudimą ir vertimą atsisakyti paskaičiuotų vykdymo išlaidų, esą jis gali sumokėti 100 litų, likusių man reikia atsisakyti, jei ne, jis kreipsis visur: į prokuratūrą, spaudą, Antstolių rūmus, Teisingumo ministeriją, organizuos man neeilinį patikrinimą. Mano nuomone, pasiduoti tokiam spaudimui reikštų atsisakyti pačios teisės, jos principų ir civilizuoto ginčo sprendimo būdo. Tai taip pat reikštų, kad bijau patikrinimų, viešumo ar turiu ką slėpti. Slėpti aš neturiu ko, patikrinimų nebijau, tiesiog dirbu savo darbą“, – įspūdžiais po bendravimo su interesantu dalijosi antstolė.

Įžvelgė ambicijų karą

Antstolių rūmų prezidentas išreiškė nuomonę, jog čia veikiausiai susidūrė du ambicingi žmonės, o ambicijos paprastai kainuoja.

Į teismus dažnai kreipiasi žmonės skųsdami antstolių veiksmus, tačiau, pasak A.Selezniovo, dėl kreipimųsi dėl išieškojimo sumos būna mažiausias procentas.

„Yra lentelė, nustatyti valstybiniai įkainiai ir čia niekam nekyla klausimų. Tam žmogui galbūt klausimas kilo dėl to, kad pinigų pareikalauta po septynerių metų. Laiško, siunčiamo į skolininko darbovietę, forma yra patvirtinta ministerijoje, pats antstolis jos pakeisti negali“, – komentavo Antstolių rūmų prezidentas.