Degtinės butelis buvo sovietinės sistemos esmė ir simbolis, kaip raudona vėliava ar pjautuvas ir kūjis. Tačiau viešai nedeklaruojamas. Prie šio "gero" netruko įprasti ir naujų "broliškų respublikų" piliečiai. Geriama buvo visur, įvairiomis progomis. Alkoholis tapo savotišku socializacijos testu, kuris leisdavo lengviau įsilieti į bet kurį kolektyvą. Blaivininkai to meto visuomenei kėlė įtarimą.

Šventė – visur ir visada

Žinomas klaipėdietis Jeronimas (vardas pakeistas – A.D.), garsėjantis išskirtiniu humoro jausmu, šį kartą nepanoręs viešumo, buvo atviras – "sovietmečiu buvo geriama visur ir visada".

Tačiau esą visuomet tam ieškoma proga – kokio nors objekto atidarymas, partijos skyrių ar profsąjungų metinės ataskaitos ir panašiai.

"Jei kokia įmonė iš pačios Maskvos sulaukdavo svarbaus veiklos įvertinimo – Raudonosios vėliavos, tai buvo organizuojamas didelis balius, tada gerdavo visą parą. Į šią šventę kviesdavo ir to miesto ar miestelio nomenklatūrinę valdžią. Bet kokia proga būdavo palaistoma, aplaistoma ir išlaistoma", – tikino Jeronimas.

Proga gėrimui būtinai buvo reikalinga, kad ūžautojai turėtų moralinį pasiteisinimą prieš artimuosius ar darbovietės vadovus. Tad kiekviename darbo kolektyve buvo "aplaistomas" pirmasis atlyginimas, išėjimas į atostogas, sugrįžimas iš atostogų, gimtadieniai, vardadieniai, premijos, jau nekalbant apie metų ir tarybines šventes.

Pasakojama, kad užtekdavo paskambinti savo vadovui ir pranešti, kad šiandien esi nedarbingas ir tas leisdavo "pailsėti", nes visi suprasdavo, kad alkoholio buvo per daug.

Paradoksalu, bet neblaivaus asmens padaryti nusižengimai neretai buvo traktuojami, kaip lengvinanti aplinkybė, esą "ko norėti, juk buvo neblaivus".

"Be progos gerdavo tik žemesnieji visuomenės sluoksniai, bet vadinamajam nomenklatūriniam elitui ar inteligentams reikėjo kažkaip įprasminti sėdėjimą prie butelio. Pasitaikydavo, kad gerdavo vien dėl to, nes nuo rytojaus nusprendė nebegerti. Tai neabejotinai susiję su Rusija ir jos gėrimo tradicijomis, kurias sovietmečiu perėmėme ir mes", – įsitikinęs klaipėdietis.

Blaivininkai kėlė įtarimą

Sovietmečiu buvo geriama švietimo ir gydymo įstaigose, fabrikuose ir gamyklose, jau nekalbant apie kolūkius ir tarybinius ūkius, taip pat teatruose ir partijos komitetuose, neišskiriant ir tarybinės milicijos bei šlovingosios sovietinės armijos.

Gydytojas Pragiedrulis Velička pamena, kad anais laikais gėrimas buvo visuotinai priimta norma ir jo mastai buvo labai dideli.

Anuomet gydytojams pacientai atsidėkodami dažniausiai nešdavo konjako butelius. Ir buvo ne vienas atvejis, kai net ir garsūs medikai nusigėrė.

"Pamenu, kai mano bičiuliai atvežė į ligoninę artimą žmogų, jo nebuvo kam operuoti, nes visi chirurgai buvo girti. Ne paslaptis, kad gimdyti Naujųjų metų sandūroje nenorėdavo nė viena moteris, nes medicinos personalas nevengdavo šampano", – tikino P.Velička.

P.Velička apgailestavo, kad ne vieną gerai žinomą chirurgą besaikis alkoholio vartojimas privedė net prie savižudybės. Ne ką mažiau sudėtinga tokioje terpėje buvo išgyventi ir visai alkoholio nevartojančiam žmogui.

"Man tai būdavo košmaras, aš pats negėriau, nes sportuodavau, todėl kompanijose man būdavo labai sunku. Iškart klausdavo: o kodėl aš negeriu, gal aš iš KGB? Blaivininkai sovietmečiu buvo netoleruojami", – tvirtino P.Velička.

Neįveikiamieji maskviečiai

Lietuva tada buvo "broliška respublika", todėl dažnai sulaukdavo aukšto rango svečių iš Maskvos, ypač vasarą. Buvo organizuojami griausmingi sutikimai, žvejybos su šašlykais, pirtelėmis.

"Kai pas mus į fabriką atvažiuodavo kokia grupė gerai pageriančiųjų iš Maskvos, tai sudarydavome gėrimo grafiką. Direktorius su jais gerdavo 3–5 valandas, paskui estafetę perimdavo cecho viršininkas, vėliau – vyriausiasis energetikas. Mes neišlaikydavome jų puotavimo tempų", – prisiminė klaipėdietis Jeronimas.

Tuo metu TSRS gyveno daugiau nei 290 mln. gyventojų. Milžinišką šalį reikėjo kažkaip suvaldyti. Alkoholis – vienas veiksmingiausių ginklų, suvienijančių tautas ir žmones.

Be to, valstybė iš alkoholio vartojimo gaudavo milžiniškų pajamų į biudžetą, tad šita yda tarsi ir buvo toleruojama, nepaisant to, kad buvo geriama darbo vietose darbo metu.

Spjovė į sausą įstatymą

Besaikį gėrimą šalyje tramdyti ėmė TSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Kovos su girtavimu ir alkoholizmu kampanija organizuota visos valstybės mastu 1985–1987 m. persitvarkymo pradžioje.

1985 m. gegužę nustatyti griežti alkoholio gamybos ir pardavimo apribojimai. Leonido Brežnevo laikais degtinės parduotuvės atsidarydavo 11 val. ryto ir dirbo darbo dienomis bei per išeigines, o per antialkoholinės kampanijos įkarštį spiritiniai gėrimai buvo pardavinėjami tik darbo dienomis nuo 14 val.

"Į mano kabinetą atvažiuodavo net komisija iš partijos komiteto ir tikrindavo spintas, ar ten nėra butelio ir net tuščios taurelės. Už tai galėjo išmesti ne tik iš darbo, bet ir iš partijos", – teigė Jeronimas.

Buvo griežtai baudžiama už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose. Pagauti neblaivūs žmonės turėjo ne tik mokėti dideles baudas, sulaukdavo nemalonumų ir darbe.

Dėl visuomenėje nusistovėjusios alkoholio kultūros griovimo M.Gorbačiovas pramintas "Mineraliniu sekretoriumi". Tačiau net ir tuo metu nesibaigiantis šventimas darbovietėse nenutrūko.

"Buvo labai smagių kuriozų. Vyksta balius darbe, ant stalo – jokio alkoholio, bet paeiliui vyrai vis išeina į tualetą. O ten kampe stovėjo speciali šiukšlių dėžė, kurioje – popieriumi uždengtas degtinės butelis. Iš švarko kišenės išsitraukdavo taurelę, įsipildavo, išgerdavo ir atgal į salę. Nors degtinės trūko, bet mes gaudavome iš rajkoopsąjungos sandėlio", – pasakojo klaipėdietis.

Pavojingas narkotikas

Nepaisant to, kad dabar alkoholio vartojimas miestuose iš darbo vietų beveik išgyvendintas,  nerimą šiandien kelia kaimas, ten vis dar geriama daug ir net alkoholio surogatų.

Pasak medikų, labai blogai, kad dabartiniame Alkoholio ir tabako įstatyme pasisakoma už mažos koncentracijos alkoholio vartojimą, tai yra alų ir sidrą.

"Tai yra tiesioginis kelias į alkoholizmą ir greičiau nuveda negu degtinė, alus yra labai pavojingas, ta maža alkoholio koncentracija labai apgaulinga, pripratimas vystosi labai greitai. Galima gerti ir vienam, jis vartojamas kaip gėrimas. Ir tai kelia rimtas grėsmes", – teigė Klaipėdos "Sodros" skyriaus vadovas, pagal profesiją gydytojas Valdemaras Anužis.

Pasak V.Anužio, tarybiniais laikais buvo vartojami stiprūs gėrimai – degtinė, konjakas. Į degtinę gamyklose specialiai įmaišydavo apomorfino, kad žmonės nepersigertų.

Apomorfinas stabdydavo alkoholio skilimą organizme ir sukeldavo sunkias pagirias, didžiulį galvos skausmą, šleikštulį, pykinimą. Taip, viena vertus, valstybė skatino alkoholio vartojimą, iš kitos pusės – nenorėjo, kad "visi nuo jo nusprogtų".

"Kai aš pradėjau dirbti savivaldybėje, 1995 m. tos "šventimo" tradicijos dar buvo labai gyvos ir jas pamažu pavyko išgyvendinti. Teko įsigyti net alkoholio matuoklį. Dabar situacija radikaliai keičiasi į gerąją pusę, bent jau valstybinėse institucijose nebesusiduriu, kad kas nors vaišintų ir pats to nedarau. Toks mano principas", – pabrėžė V.Anužis.

Pasak V.Anužio, alkoholis yra narkotikas, prie jo greitai priprantama, kaip ir prie gėrimo tradicijų.

Taip susiformuoja tam tikras elgesio stereotipas, be to, alkoholis atlieka socializacijos funkciją, tačiau medikus šiurpina tai, kad šiais laikais girtaujančiųjų amžius pajaunėjo.