Jūrinius renginius organizuojančio Kipro Paldausko laukia sunkus išbandymas. Vienas iš tarptautinės regatos "The Tall Ships' Races", vyksiančios Klaipėdoje, organizatorių mano, jog prieš pat renginį tikrai nemiegos. "Kai darbas sutampa su tavo gyvenimo būdu, gali dirbti ir naktį", – kalbėjo pašnekovas.

Poezija apie burlaivius

– Jūsų laukia nelengvas išbandymas – būti tarptautinės regatos vienu iš organizatorių. Ar seniai rengiate jūrinius renginius?

– Regatas pradėjau organizuoti nuo 2005 m., kai Klaipėda įsijungė į tradicinių burlaivių festivalių tinklą "Baltic Sail" ir sutiko priimti "Baltic Sprint Cup". Pastaroji regata – labai aukšto lygio renginys, savo reikalavimais prilygstantis "The Tall Ships' Races" regatai. Šiais metais per Jūros šventę jau ketvirtą kartą pasitikome burinius laivus ir jachtas. Patirties turiu. Nors pradžia buvo tikrai sunki. Nežinojome, kaip reikia priimti burlaivius ir jų įgulas, kaip dirbti su savanoriais.

– Kaip, visiškai nieko negirdėjusiems apie tarptautinių burlaivių regatą, pristatytumėte šį renginį?

– Tai didžiulė burių ir jaunystės šventė, kurioje telpa tiek daug svarbių dalykų: varžybų azartas, jaunimo šėlsmas, jūrinės tradicijos, įspūdingi tradiciniai burlaiviai ir modernios jachtos. Spalvingos ir nepamirštamos šventės metu jautiesi, lyg būtų grįžę senieji burlaivių laikai. Norisi, kad kuo daugiau žmonių pamatytų tą nepamirštamą daugybės baltų burių vaizdą. Siekiu, kad ir mūsų Jūros šventė taptų ne tik koncertiniu, o tikru jūriniu renginiu.

– Kaip poetiškai kalbate apie laivus.

– Apie burlaivius kitaip kalbėti ir neįmanoma.

Viršvalandžių neskaičiuoja

– Kaip pats sužinojote apie didžiųjų burlaivių regatą?

– "The Tall Ships' Races" regatoje, kaip įgulos nariui man teko dalyvauti prieš dvejus metus. Su jachta "Lietuva" plaukėme iš Ispanijos į Belgiją, vėliau – į Klaipėdą. Tai buvo pirmas rimtas mano išbandymas Atlanto vandenyne ir pirmasis susipažinimas su didžiųjų burlaivių regata. Kai pirmą kartą pamačiau tokią gausybę įspūdingų laivų, netekau žado. Man viskas atrodė taip gražu.

– Gal jau kankina ir nemiga dėl artėjančios regatos? Juk turite tiek rūpesčių.

– Kol kas miegu ramiai. Bet prieš pat regatą ir jos metu ramų miegą reikės pamiršti. Bijau praleisti smulkmenas, kurios įgulų priėmimo metu gali pasirodyti labai svarbios. O juk penkiolika metų kvietėme šią regatą ir dar dešimt metų toks renginys Lietuvoje tikrai nepasikartos. Organizuojant "Baltic Sprint Cup", "Baltic Sail" iš tiesų mažai miegojau. Bet nesiskundžiu. Naudojuosi prabanga, kai darbas sutampa su hobiu. Tai atperka visus sunkumus, todėl darbo valandų neskaičiuoju. Kai vasarą visi atostogauja, man pats darbymetis – regatos, renginiai, buriavimas.

– Jūsų kalba vis krypsta apie darbą ir buriavimą. Ar lieka laiko ir merginoms?

– Žinoma, lieka, bet antrosios pusės neturiu. Dar nesutikau tos vienintelės. O šiaip nesu namisėda, turiu būrį gerų draugų ir labai vertinu bendravimą.

Iš universiteto išėjo

– Esate buriuotojas. Kada jus patraukė jūra ir jachtos?

– Nors buriuoti pradėjau senokai, bet vis dar mokausi ir, palyginti su patyrusiais kapitonais, esu lyg pradinukas. Tai buvo mano vaikystės svajonė, kuri realizavosi, kai atvykau į Klaipėdą studijuoti. Nuo mažens jūra ir laivai, kaip ir daugeliui, atrodė tokia romantika. Ir dabar bet koks burinis laivas – ar tai būtų jachta, ar didžiulis burlaivis – man labai gražūs. Sunku nusakyti jausmą, kai pirmą kartą užlipi ant burlaivio denio ir plauki. Tuomet pradedi suprasti sudėtingą sistemą, kuri laivą priverčia judėti tik su vėjo pagalba. Norisi apie tai daugiau sužinoti, perprasti laivo valdymo techniką.

Pirmasis mano burlaivis, kuriuo plaukiau – švedų "Baltic Beauty". Įspūdžiai nepamirštami. Kai jau pradedi buriuoti, pamatai ir tą gyvenimą, kuris susiklosto aplink laivus ir juose. Senuosiuose burlaiviuose ypač svarbios jūrinės tradicijos. Jachtose kiekvienas komandos narys turi degti sportiškumo dvasia.

– Ar jūsų profesija susijusi su jūra?

– Visiškai ne. Baigiau politikos studijas. Vėliau gavau politikos teorijos magistro laipsnį. Dėsčiau universitete. Politiką rinkausi, nes tuo metu tai buvo įdomios ir naujos studijos. Mes gavome labai visapusišką išsilavinimą. Tuo metu dėstė įdomūs ir žinomi žmonės – filosofas Leonidas Donskis, sociologijos profesorius Vytautas Kavolis, politologas Aleksandras Štromas, filosofas Algis Mickūnas. Gavęs magistro diplomą, dėsčiau viešuosius ryšius Klaipėdos universitete. Nebuvau studentams griežtas ir visada stengiausi informaciją pateikti įdomiai – vaizdine medžiaga, skaidrėmis. Pasilikau universitete dėstyti, nes norėjau toliau tobulėti, šviestis, daugiau sužinoti, bet vėliau paskaitoms nebeliko laiko ir dabar universitete jau nepasirodau.

Į Klaipėdą gera grįžti

– Ar jau laikote save tikru klaipėdiečiu?

– Klaipėdoje gyvenu jau keturiolika metų. Negalėčiau gyventi be jūros, be burių ir šio miesto. Tikrais klaipėdiečiais, manau, vadintis gali tie, kurie čia gimė ir užaugo. Bet laikui bėgant Klaipėda tampa mano miestu su visais gerais ar blogesniais dalykais. Uostamiestyje nesijaučia to perdėto lėkimo ir skubėjimo kaip sostinėje. Be to, Klaipėda – uostas, iš kurio gali išplaukti ir į kurį gera grįžti.

– Nors gimėte ne Klaipėdoje, jūra jūsų gyvenime daug reiškia. Ar nepikta, kad kartais patys klaipėdiečiai, kaip sakoma, arčiau dirvos nei jūros?

– Piktumo ar nuoskaudos dėl to nelaikau. Tai suprantama, nes žmonės sovietiniais laikais buvo atskirti nuo uosto ir jūros, nedaug kas galėjo buriuoti ir į užsienį išplaukti buvo labai sunku. Bet tokiais jūriniais renginiais mes galime priminti žmonėms, kad vis dėlto esame jūrine valstybė.

Kopė į Himalajus

– Ar dar turite kitą hobį be buriavimo?

– Labai domiuosi muzika. Patinka nuo naujausios elektroninės muzikos iki klasikinio roko. Taip pat negaliu gyventi be kelionių. Žiemą, kai nevyksta regatos, visada stengiuosi kur nors ištrūkti. Paskutinė mano kelionė buvo į Islandiją. Seniai planavau nuvykti į šią ugnies ir ledo šalį. Mėgstu ir kalnus. Svajoju vėl grįžti į Himalajus.

– Kur atrandate tikrąjį save?

– Kalnuose ir atviroje jūroje. Tai labai skirtingi jausmai, bet kartu ir labai panašūs. Pabuvojus toli nuo civilizacijos, interneto ir mobiliųjų telefonų, išsivalo visos mintys. Tuomet viskas pasidaro taip aišku. Grįžęs suprantu, ką man reikia toliau daryti. Labai aiškiai suvokiu, ko noriu ir kaip tai pasiekti. Laikui bėgant rutina ištrina tą aiškumą ir vėl pasimeti minčių raizgalynėje, neatskiri, kas svarbu, o kas – smulkmenos. Tada tampa aišku, kad vėl reikia ištrūkti iš miesto.