Plaukimo sporto meistras klaipėdietis Gintas Jonauskas lygiai prieš 20 metų nesėkmingai panėrė į tvenkinį. Po šio šuolio tada 28-erių vyrui teko susitaikyti su šiurpia diagnoze – apatinės kūno dalies paralyžiumi. Tačiau klaipėdietis tapo unikaliu pavyzdžiu, ką gali valios jėga.

Nelaimę išpranašavo čigonė

G.Jonauskas nuo ankstyvos jaunystės aktyviai sportavo, įgijo plaukimo sporto meistro vardą.

Nelaimė, pakeitusi likimą, taip pat įvyko vandenyje. Gintas pasakojo, kad tą lemtingą vasaros dieną su draugais poilsiavo prie vieno tvenkinio Šiauliuose.

"Nėriau iš aukštai ir blogu kampu. Vanduo kartais būna kietesnis už betoną. Baisiausia, kad mano žmonos vaikas buvo šalia ir visa tai matė. Kartais atrodo, kad jam tai buvo didesnė trauma nei man pačiam", – skaudžią nelaimę prisiminė dabar 48 metų G.Jonauskas.

Pasiteiravus, ar buvo kokia nors nelaimės nuojauta arba pranašiškų ženklų, kurie žmonėms paprastai iškyla atmintyje po visko, Gintas patvirtino, kad šiurpų įspėjimą jis išgirdo dar gerokai iki visų įvykių.

"Man išpranašavo dar vaikystėje, kad sulaukęs 28 metų patirsiu kažką labai baisaus, būsiu arti mirties. Viena čigonė išbūrė. Ta pranašystė iš pradžių pasirodė juokinga, bet per tą lemtingą 28-ąjį gimtadienį pasižadėjau, kad reikės būti atsargesniam. Nepavyko", – pasakojo Gintas.

Lūžo šeštasis slankstelis

Kaip išniro iš vandens, Gintas nepamena, tačiau sąmonę atgavo greitai. Bičiuliai skubiai jį ištraukė iš tvenkinio, paguldė į mašiną ir nuvežė į ligoninę.

"Pusės kūno nebejutau. Pačiam iš karto tapo aišku, kokia mano padėtis. Po pirminės apžiūros paaiškėjo, jog beveik lūžo šeštasis kaklo slankstelis", – pasakojo klaipėdietis.

Paprastai po tokių tragedijų žmonėms kyla įvairiausių minčių, tarp jų ir savižudiškų. Gintas purtė galvą, esą tokios mintys jo neaplankė.

"Pradėjau galvoti, ką dabar daryti. Supratau, kad gyvenimas iš esmės pasikeitė", – neslėpė G.Jonauskas.

Klaipėdietis pasakojo, jog labai greitai puolė sportuoti, mėgindamas išjudinti sustingusį kūną. Visus metus jis praleido sanatorijose ir reabilitacijos klinikose.

Valios jėga neapleido, net patys chirurgai stebėjosi, kad, įvertinant traumos sudėtingumą, vyrui taip greitai pavyko atsigauti.

Vežimėliu – miesto gatvėmis

G.Jonauskas buvo vienas pirmųjų Klaipėdos gyventojų, kuris net ir negalėdamas vaikščioti neužsisklendė namuose tarp keturių sienų.

Prieš 20 metų žmogus, sėdintis invalido vežimėlyje, dar buvo retenybė Klaipėdos gatvėse. Apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę tada nebuvo nė kalbos.

"Šaligatviai dar nebuvo pritaikyti neįgaliųjų vežimėliams. Todėl riedėdavau važiuojamąja gatvės dalimi. Net pačiam juokinga būdavo, kai visi autobuso keleiviai prie langų prilipdavo, norėdami pamatyti, kas čia toks po ratais painiojasi", – pasakojo klaipėdietis.

G.Jonauskas teigė, kad važinėjimas vežimėliu dideliais atstumais irgi tapo savotišku sportu. Jis įveikdavo neįgaliam žmogui milžiniškus atstumus – nuo Žvejybos uosto iki Jūrininkų ligoninės ir atgal. Per dieną nuvažiuodavo mažiausiai 15 km.

"Gyvenau daugiabutyje, ketvirtajame aukšte, suprantama, pats su vežimėliu į viršų neužkopdavau. Padėdavo šalia gyvenantys žmonės. Pajutau, kad po kurio laiko kaimynai manęs net ėmė šalintis, – kas nori apsikrauti svetimomis problemomis?" – tvirtino G.Jonauskas.

Gintas pasakojo, kad nusileisti laiptais vežimėliu išmoko pats, tačiau neslepia, kad ne kartą susižalojo.

Trauma pažadino pavojams?

Vaikščioti negalintis klaipėdietis greitai suvokė, kad invalido vežimėlis jam per ankštas. Netruko įsigyti automobilį, kuris pritaikytas valdyti tik rankomis. Dabar ketina įsigyti elektra varomą, ne ypač galingą keturratį.

"Juk gyvename prie jūros, man irgi norisi praleisti laiką ant jūros kranto, žiemą pasivažinėti per sniegą. Todėl iš karto pagalvojau apie keturratį. Juo galėsiu važinėtis ir pėsčiųjų takeliais. Jo greitis nedidelis – iki 35 km/val., bet tada aš galėsiu nuvažiuoti, kur tik norėsiu", – džiaugėsi Gintas.

20 metų negalintis vaikščioti klaipėdietis pasakojo, kad ir toliau plaukioja – tiek pats, tiek baidarėmis, žaidžia biliardą, stalo tenisą, šaudo iš lanko, išbandė ir ekstremalius sportus.

"Po to įvykio vandens neišsigandau. Net nardžiau, iš toli įsibėgėjęs vežimėliu šokau į Dnieprą Kijeve nuo milžiniško skardžio, kaip nuo kokio tramplino. Gaila, fotografijų neturiu. Vežimėlis buvo pririštas prie ilgos virvės, po to ištraukėme iš upės", – apie stebinantį savo poelgį pasakojo Gintas.

Ekstremalių pojūčių mėgėjas, labiau nei kas kitas žinantis šių pomėgių kainą, jau išbandė ir šuolį iš aukštai guma. Dar planuoja šokti iš lėktuvo parašiutu.

Išmoko gyventi vienas

G.Jonauskas teigė, kad per tuos metus išmoko gyventi ir susitvarkyti su savo negalia pats vienas. Jis įsitikinęs, kad nebeprapultų ir be kitų pagalbos.

Dabar esą gatvės ir šaligatviai daugmaž pritaikyti neįgaliesiems, yra nuožulnos šalia pastatų. Gyvenimas tarsi turėtų būti lengvesnis. Tačiau Gintas pripažįsta, kad be artimųjų, ypač mamos ir sesers, moralinio palaikymo iš pradžių sunkiai būtų pakėlęs nelaimę.

Pasiteiravus apie gyvenimo moteris, Gintas, šelmiškai šyptelėjęs, prasitarė, kad jos su juo ilgai netveria.

"Šalia manęs moterys neištveria dėl vieno dalyko – beveik niekada nebūnu namie", – teigė Gintas.

Gyvenimo ne invalido vežimėlyje Gintas nebeįsivaizduoja ir mano, kad būtent nelaimė jam padėjo pasiekti tai, kas jis yra dabar.

"Jei to nebūtų atsitikę, būčiau paprastas šeimos žmogus, auginantis vaikus, o dabar esu kitoks. Dabar tenka padėti kitiems, nemanau, kad tai daryčiau, jei pats nebūčiau išgyvenęs tokios traumos", – įsitikinęs klaipėdietis.

Buria likimo draugus

Vos sustiprėjęs po sužeidimo, G.Jonauskas brandino mintį, kad lengviau bus, jei sportui ir laisvalaikiui suburs tokių, kaip jis pats, likimo draugų klubą.

Pasak Ginto, sportuojančių neįgaliųjų Klaipėdoje yra nedaug, jų skaičius nesiekia dešimties.

"Tačiau bandau ištraukti iš namų ir tuos, kurie negali sportuoti, kad jie būtų kartu su visais, bendrautų, neužsisklęstų. Yra tokių, kurie net patys apsirengti be kitų pagalbos negali, bet jie nori visur dalyvauti", – teigė G.Jonauskas.

Gintas neslepia, kad neretai tenka atlikti ir psichologo darbą, nors specialaus išsilavinimo tam neturi. Tačiau turi karčios patirties, kuri stipresnė nei teorinės žinios.
"Kaip nesugniužti net pakliuvus į didžiulę bėdą, rodau savo paties pavyzdžiu. Kai nardžiau Kijeve, pasikviečiau žmonių ir sakiau: parodysiu, ką aš galiu", – teigė klaipėdietis.

Svajonėse – realybės šou

Gintas pasakojo, jog turėjo idėją parodyti pasauliui, kad ir neįgalieji gali išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.

"Juodojoje jūroje atradome salą, kur norėjome surengti neįgaliųjų išgyvenimo realybės šou. Tai ketinome suorganizuoti kartu su kolegomis ukrainiečiais. Norisi parodyti, kad mes ne iš kelmo spirti, mes galime viską", – prisiminė G.Jonauskas.

Bet tai kol kas esą liko tik idėja, nes tam reikia rasti lėšų. Tačiau Gintas tiki, kad kada nors ta mintis virs kūnu.

Elgetavimo nepateisina

Klaipėdiečio teigimu, šiais laikais neįgaliesiems kur kas lengviau nei prieš 20 metų. Tačiau esą kai kurie negalintys vaikščioti žmonės piktnaudžiauja savo negalia.

"Prie prekybos centrų, kitose viešosiose vietose dažnai pastebiu žmones invalido vežimėliuose ir matau, kad jų negalia nėra jau tokia beviltiška. Žinau: jei jie turėtų kojų protezus, galėtų kur kas daugiau nuveikti nei vien tik prašyti išmaldos", – pastebėjo Gintas.

G.Jonauskas teigė ne kartą siūlęs tokiam padėti įsidarbinti, kad žmogus galėtų išsaugoti savo orumą. Tačiau ne visiems, paaiškėjo, tai – vertybė.

"Nustebino atsakymas. Jis man tėškė, kad elgetaudamas per dieną ištiesęs ranką daugiau susirenka nei gautų dirbdamas. Tokio požiūrio nepateisinu ir netoleruoju", – šiuo klausimu G.Jonauskas kategoriškas.

Komentaras

Arūnas Jocys
Sporto klubo treneris

Prieš 9 metus į mūsų sporto klubą atėjo žmogus be kojų. Mes jį priėmėme sportuoti, tada net neįsivaizdavome, kaip turime su juo elgtis, kaip jam padėti. Priėmėme kaip sveiką, normalų žmogų. Nuo tos dienos supratau, kad tarp sveiko ir neįgalaus žmogaus negali būti jokios prarajos. Tie neįgalieji, kurie ateina pas mus, yra ypatingi tuo, kad mums, sveikiesiems, reikia mokytis iš jų gyvenimo džiaugsmo, kaip skintis kelią per sunkumus. Jų pavyzdys – puikiausia gyvenimo mokykla. Tie žmonės retai pasiduoda. Į juos pažvelgus, mūsų sunkumai, palyginti su jų, tampa menki.