Švedo misija – daryti gerus darbus Lietuvai

Lietuviams parūpino faksą

T. Larsson buvo vos penkerių, kai jam kilo klausimas, kas yra kitoje Baltijos pusėje. Mat jo seneliai gyveno pajūryje.

Dar būdamas mažas Thomas matydavo žvejų laivelius, išplaukiančius į jūrą. Kokią šalį galima pasiekti laiveliu plaukiant tiesiai į kitą krantą? Ilgą laiką buvo vienas atsakas: ten – Sovietų Sąjunga.

Žinojimas apie artimiausius kaimynus pasikeitė 1990 m., kai Simrishamno merė Margareta Arvidson pradėjo draugystę su Palanga per lietuvį gydytoją, tuomet gyvenusį Švedijoje.

Mūsų kurortas buvo pasirinktas glaudžiai draugystei dėl paprastos priežasties – abu miestai yra toje pačioje geografinėje platumoje.

Simrishamno merė kartu su „Lions“ klubo nariais pradėjo rinkti pagalbą Palangai.

Prie šios draugystės ištakų buvo ir T. Larsson. Jis buvo vienas aktyviausių šio miesto žmonių, mezgęs ryšius, ėmęsis konkrečių darbų, labdaringų projektų, ieškojęs būdų nusiųsti palangiškiams tai, ko jiems tada labiausiai reikėjo.

Vienas tokių daiktų buvo fakso aparatas. Jo prireikė 1991-ųjų sausio 13-ąją. Miesto merė tą rytą atėjusi į darbą rado pranešimą. Keli sakiniai buvo trumpa, bet skaudi žinia apie kaimynystėje vykusius kruvinus įvykius.

Netrukus Simrishamne įvyko vietos žmonių mitingas, jie palaikė lietuvių kovą už Nepriklausomybę ir pasmerkė Sovietų Sąjungos agresyvius veiksmus. T. Larsson siekė, kad įvykiai Lietuvoje būtų kuo plačiau nušviesti pietų Švedijos žiniasklaidoje.

Tapo Kalėdų Seneliu

Pirmą kartą į Lietuvą T. Larsson atvyko su savo miesto delegacija 1997 m. Vyras prisiminė, koks liūdnas tada jam pasirodė Vilnius.

Buvo vėlyvas ruduo, žmonės vilkėjo tik tamsiais rūbais, menkai apšviestas gatves jie perbėgdavo, kur kas norėjo. Švedui tai pasirodė labai grėsminga ir nesaugu.

Tada jam kilo mintis padovanoti Lietuvos vaikams 1,2 tūkst. atšvaitų. Pats T. Larsson dalijo juos Palangos gatvėse apsirengęs Kalėdų Senelio rūbais.

Iki tos kelionės manęs, kad tai bus vienintelė viešnagė Lietuvoje, T. Larsson suprato, kad turės čia grįžti.

Nuo tų metų gruodžio prasidėjo jo bendravimas su Palangos žmonėmis.

„Kalbėjome apie švietimą, žmonių sveikatingumą, bet ypač svarbu buvo padėti žmonėms, turintiems negalią. Reikėjo daug žinių, kaip su jais dirbti, kaip juos integruoti į visuomenę“, – prisiminė svečias.

Mokytojas Thomas yra kilęs iš muzikalios šeimos, pats groja kontrabosu ir saksofonu Simrishamno pučiamųjų orkestre. Todėl jam buvo smagu susipažinti su Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos direktore Virginija Marozaite.

Bendraudamas su ja svečias patyrė, kad palangiškių repertuaras tada buvo labiau orientuotas į Rytus. Gauti vakarietiškų kūrinių natų tebuvo svajonė.

T. Larsson pradėjo kaupti ir siųsti į Palangą pažangesnio stiliaus natas.

Bičiulystė: buvęs mokytojas iš Švedijos T. Larsson ir Palangos meras Š. Vaitkus kaskart džiaugiasi susitikę. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kuklinosi prašyti paramos

Nuo pirmųjų apsilankymų Palangoje T. Larsson pajuto, kad čia gyvena nuoširdūs ir atviri žmonės. Todėl kiekvieną kartą važiuodamas į Lietuvą jis stengdavosi atvežti čia kuo daugiau savo tautiečių, kad jie pažintų artimiausius kaimynus ne iš straipsnių ar televizijos reportažų, o patyrę gyvų įspūdžių.

T. Larsson Palangoje lankėsi jau daugiau nei šimtą kartų ir kaskart atvyksta ne tuščiomis. Būdamas tiesiog pensininkas jis ieškojo būdų rasti dalykus, kurių atsikūrusios valstybės žmonėms labiausiai reikėjo.

Šis mūsų šalį pamilęs vyras dalyvauja Lietuvos–Švedijos draugijos veikloje, kaip įmanydamas jungia abiejų šalių žmones, pats aktyviai dalyvauja jų sumanytuose darbuose.

Kalbėdamas apie lietuvius, ponas Thomas buvo atviras – jis matydavo, kad medicinos bei su neįgaliais žmonėmis dirbančių įstaigų darbuotojai bei medikai stokojo daugybės Švedijoje seniai norma tapusių dalykų, galinčių palengvinti jų darbą.

Paklausti, ar turi vienokių ar kitokių priemonių, lietuviai pripažindavo jų neturintys, bet atliekantys savo darbą ir be naujovių.

Pasirodo, švedui tekdavo draugiškumu įveikti lietuvių kuklinimąsi, kol galiausiai pavykdavo išklausti, kokių priemonių reikėtų parūpinti.

„Nors Lietuva smarkiai pasikeitė, yra dalykų, kurių visada reikės. Dabar labai svarbu ligoninėms turėti keltuvų, padedančių atsikelti lovoje žmonėms po operacijos, pagalbos priemonių po įvairių traumų“, – tvirtino T. Larsson.

Šiemet paminėsiantis 83-ejų sukaktį vyras neretai savo tėvynėje ir Lietuvoje pavadinamas Tomu iš Palangos. Nepaisant garbingo amžiaus, jis ir toliau neketina gyventi be rūpesčių.

T. Larsson aktyviai dalyvavo kuriant dokumentinį filmą apie Lietuvos ir Švedijos tarpusavio santykius po Antrojo pasaulinio karo. Šiame filme jautriai suskambėjo istorija apie pirmąjį Simrishamno Palangai padovanotą fakso aparatą ir jo svarbą pranešant apie Sausio įvykius Lietuvoje.

Susikalba ir be žodžių

Klausiamas, ar lietuviai pasikeitė nuo tada, kai jis atvyko į mūsų šalį pirmą karą, T. Larsson teigė itin didelių pokyčių nepastebėjęs. Jis mūsų būdo bruožuose vis dar mato sovietmečio pėdsakų, jam vis dar sunku susikalbėti su vyresnio amžiaus lietuviais. Daugelis jų kalba tik gimtąja ir rusų kalba.

Anksčiau Lietuvoje ponui Thomui bendrauti padėdavo vertėjas, bet jam mieliau bendrauti su žmonėmis be tarpininkų.

Švedas beveik be akcento taria svarbiausias frazes lietuvių kalba ir to dažniausiai užtenka pokalbio pradžiai.

„Niekada nepamiršiu, kaip kartą prie Palangos bažnyčios sutikau pagyvenusią moterį, kuri mane atpažino, užkalbino lietuviškai, tik aš nesupratau, ką ji sako. Paprašiau merginų mums padėti. Pasirodo, ta pagyvenusi moteris primygtinai kvietė pas save į svečius puodelio kavos. Buvau sutikęs ją anksčiau, kai atvežiau į Palangą daug vaikštynių. Jas iškraunant iš transporto priemonės pro šalį ėjo pagyvenusi, sunkiai vaikštanti moteris. Ji drovėdamasi paklausė, ar galėtų gauti tokią. Atsakymas buvo teigiamas. Vėliau ji pasakojo, kad vaikštynė pakeitė jos gyvenimo kokybę. Viešnagė pas šią moterį tą vakarą užtruko kelias valandas. Kai vėliau grįžau pas šeimą, kuri man tąkart suteikė pastogę, buvau užkluptas klausimų, kur taip ilgai buvau. Pasakiau, kad sutikau senyvą moterį, kuri mane parsivedė. Beje, ji, ko gero, buvo mano amžiaus. Mano draugai nesuprato, kaip mes susikalbėjome. Ogi kūno kalba“, – netikėtą viešnagę prisiminė T. Larsson.

Dalis prieš pat pandemiją jo atgabentų vaikštynių pasiekė ir Palangos reabilitacijos ligoninę.

Ryšys: šių metų Stintų šventės metu R. Trautmanas ir T. Larsson po kurortą vaikščiojo kartu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Čia turi gausybę draugų

Paklaustas, ar Palangoje yra žmonių, kuriuos jis galėtų pavadinti draugais, T. Larsson nustebino atvirumu.

„Galiu tvirtai pasakyti, kad turiu draugų tiek Palangoje, tiek kitose Lietuvos vietose, bet nebeturiu jų savo šalyje. Kai kurie mano bičiuliai Švedijoje jau mirę. Su kitais nebegaliu susikalbėti dėl juos paveikusios Alzheimerio ligos, – atviravo T. Larsson. – Švedijoje susitikęs žmonės sako: „Tikiuosi, jums viskas gerai?“ ir nelaukia atsakymo. Mano draugai Lietuvoje klausia, ar esu sveikas, kaip jaučiuosi, jie nuoširdžiai nori sužinoti apie mano savijautą. Tai yra didžiulis skirtumas.“

Ponas Thomas vardijo turįs nuoširdžių draugų Biržuose, Meškuičiuose, Alytuje, Šiauliuose, Kėdainiuose, o dabar dar ir Klaipėdoje. Per kelis dešimtmečius jis susipažino su žmonėmis 21 Lietuvos mieste ir gyvenvietėje.

Būti vadinamam Tomu iš Palangos jam reiškia didžiulį pripažinimą.

Visus darbus Lietuvai ir Palangai ponas Thomas darė ne kaip miesto ar kokios nors organizacijos atstovas, o kaip privatus asmuo.

Už tai pelnęs didžiulę lietuvių pagarbą jis ne kartą pajuto savo tautiečių nuostabą ar net pavydą. Kartą Palangoje šventės metu apsilankę jo miesto politikai jautėsi nejaukiai, kai gatvėje sutiktas tuometis miesto meras Remigijus Alvydas Kirstukas, palikęs oficialios švedų delegacijos narius, suskubo apsikabinti su Thomu ir jo žmona Gunilla.

Tapo bendrystės mokytojais

Ilgus metus palangiškiai smalsiai stebėdavo ir šypsodavosi matydami Thomą ir Gunillą, vaikštinėjančius susikibus už rankų.

Lietuviams pradžioje buvo neįprasta matyti brandaus amžiaus žmones, neslepiančius švelnių jausmų vienas kitam.

Daugelis prisimena, kad tai buvo nebyli pagarbos ir neblėstančios meilės pamoka.

Tomis pačiomis idėjomis ir noru dirbti kitų labui gyvenusi pora drauge gyvenimo keliu ėjo 62 metus, kol ponia Gunilla iškeliavo anapilin.

Apie ją vyras ir šiandien negali kalbėti be ašarų. Kartu jis džiaugiasi, kad čia, Lietuvoje, sutiko žmonių, kurie nuoširdžiai dėkingi už pagalbą ir atsimoka už tai draugiškumu.

Pastarąjį kartą T. Larsson buvo atvykęs ypatingos šventės „Palangos stinta“ dienomis. Likus vos dienai iki skrydžio namo, jo dar laukė aštuoni susitikimai. Visi kada nors sulaukę nuoširdžios pagalbos norėjo su Thomu pasimatyti ir padėkoti.

Tikslas – jungti kaimynus

Palanga yra tapusi ne tik poilsio vieta lietuviams, bet ir sveikatinimo kurortu artimiausiems kaimynams.

Paklaustas, ar šis mūsų pajūrio miestas gali tapti patraukliu švedams sveikatintis, T. Larsson apgailestavo dėl stereotipinio savo tautiečių požiūrio į Lietuvą.

Pasirodo, švedai mielai išsiruošia į Egiptą, keliauja ten kelias valandas ar net pusdienį, bet Lietuvos pajūrio, kuris pasiekiamas vos per valandą, dar nepažįsta.

Dažnas paklaustas, kas yra Lietuvos sostinė, nustebina atsakydamas – Ryga.

„Man tai primena, kaip amerikiečiai Švediją laiko Šveicarija. Kartą Vilniuje sutikau dvi moteris iš Švedijos. Jos guodėsi, kad Vilnių sunku pasiekti, skrydis esąs komplikuotas. Pasirodo, jos nieko nežinojo apie galimybę plaukti keltu į Klaipėdą“, – kelionę DFDS keltais gyrė ponas Thomas.

Pasirodo, nemažai švedų vis dar mano, kad Lietuva gyvena lyg sovietmečiu. Tik atvykę į mūsų šalį jie būna apstulbinti mūsų kurortų, paslaugų juose, gamtos grožio ir atsikrato klaidingų nuostatų.

Kai prieš kelerius metus Palanga šventė grąžinimo Lietuvai 100 metų sukaktį, iš Karlshamno keltu į Klaipėdą atvyko 35 žmonių orkestras, kuriame groja ir ponas Thomas. Nuo šios kelionės praėjo jau beveik penkeri metai, bet orkestro nariai iki šiol sutikę savo mieste T. Larsson tikina, kad nei Graikijoje, nei Ispanijoje jie nepatyrę tokio įspūdžio, kaip Palangoje.

Gyrė lietuvių būdą

„Lietuviai mažiau skundžiasi nei švedai, mūsiškiams vis kas nors negerai. Lietuvoje matau daugiau pozityvo. Turime pinigų ir nuolat skundžiamės. Lietuviai neturi tokių išteklių, bet organizuoja renginius, linksminasi, kuria ir stiprina savo valstybę. Savo tautiečiui politikui kartą pasakiau, kad mums reikėtų iš lietuvių mokytis fantazijos, veržlumo, pozityvumo. Norėčiau, kad švedai daugiau sužinotų apie Lietuvą, Palangą. Esame labai artimi kaimynai, reikia kažką daryti, kad labiau artėtume vieni prie kitų“, – įsitikinęs T. Larsson.

Jis turi patirties ir neabejodamas teigia, kad reabilitacija po gydymo Lietuvoje yra geresnė nei Švedijoje, ji neapsiriboja dviem procedūromis per savaitę, o mūsų gydytojai yra labai aukšto lygio specialistai.

Artimas T. Larsson bičiulis, Palangos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Robertas Trautmanas, puikiai kalbantis švediškai, dažnai bendrauja su Palangos garbės piliečiu.

R. Trautmanas yra atviras – ponas Thomas taip myli lietuvius, kad jų trūkumų nepastebi.

„Tokių žmonių nėra daug. Kai juos sutinki, atrodo, kad aplinkui darosi šviesiau, jie keičia žmonių gyvenimus į gera. Atrodo, kad mums jau nebereikia pagalbos, bet Thomas beregint sukuria naujus projektus ir pats aktyviai imasi veiklos juos įgyvendinant“, – savo įspūdžiais dalijosi vedėjas.

„Bočiai“ pabuvojo Švedijoje

T. Larsson tikino galįs didžiuotis trimis savo nuveiktais darbais. Pirmasis – 1997 m. suorganizuota Palangos pagyvenusių žmonių liaudiškų šokių ansamblio „Bočiai“ kelionė į Švediją.

„Tada pagalvojau, kad šie žmonės visą savo gyvenimą praleido sovietiniame režime ir nėra buvoję kitoje Baltijos pusėje. Nusprendžiau, kad jie būtinai turi atvykti pas mus. Norėjau atsivežti 25 šokėjus ir šešis muzikantus gražiausios metų šventės metu – per Jonines. Pavyko gauti nakvynę. Tuometis Palangos meras Pranas Žeimys taip pat davė pinigų. „Bočiai“ koncertavo keliuose globos namuose ir kitose vietose. Kai viskas, kas buvo įgyvendina, gavau pinigų, nuvežiau juos Palangos merui. Jis labai nustebo, pasirodo, niekas iki tol nebuvo grąžinęs lėšų“, – prisiminė T. Larsson.

Jis su pasididžiavimu kalbėjo ir apie pagalbą Šakių centrui, kuris padeda vaikams iš asocialių šeimų.

Teko įrengti patalpas, renovuoti pastatą. Tai tapo startu įstaigos veiklai ir ją užaugino. Ten gyveno 30 vaikų nuo kūdikystės iki pilnametystės.

Šiuose namuose gavo galimybę prisiglausti mažylių susilaukusios paauglės. Kasmet šioms reikmėms T. Larsson išrūpindavo 100 tūkst. kronų. Buvo svarbu rasti sąžiningą žmogų, kuris galėtų tęsti veiklą, o tokiu žmogumi tapo vietos bažnyčios klebonas. Ponas Thomas iki šiol stebi, kaip šiai įstaigai sekasi.

Panašus projektas nuo 2012 m. vykdytas Panemunėje. Gavusi iš T. Larsson gerą pradžią įstaiga gyvuoja iki šiol.

Pakeitė brolių gyvenimus

Bene labiausiai T. Larsson didžiuojasi tuo, kaip jiems su Gunilla pasisekė pakeisti negalią turinčių palangiškių brolių Viluckų gyvenimą. Thomas prisipažįsta, kad šie vaikinai yra jo širdies dalis.

Be galo gabūs vaikinai nuo vaikystės negali vaikščioti. Pirmą kartą jis juos pamatė bene 1999-aisiais. Marius, galintis valdyti vos tris pirštus, tapo nuostabias ikonas.

2001 m. Thomo giminaitė, gyvenanti Amerikoje, jam papasakojo apie organizaciją, kuri padeda gabiems negalią turintiems žmonėms.

Lyg tyčia rugsėjo 11-osios tragedija JAV sutrukdė gauti pagalbą vaikinui Palangoje. Amerikiečiai tada patarė kreiptis į panašią organizaciją Švedijoje. Pokalbis telefonu pradžioje buvo atšiaurus.

„Kas jūs esate? Ko norite?“ – telefono ragelyje išgirdęs T. Larsson ramiai aiškino gavęs šį telefono numerį iš asociacijos Amerikoje. Pokalbio tonas iškart sušvelnėjo. Ponas Thomas prašė elektrinio neįgaliojo vežimėlio, valdomo pirštais judinama svirtele, ir jį gavo. Nelengva buvo šio vežimėlio kelionė į Lietuvą, bet šis daiktas pakeitė Mariaus gyvenimą.

Jo brolis Tomas nevaldo galūnių ir yra visiškai priklausomas nuo kitų žmonių.

Kartą Gunilla pamatė laidų ciklą apie Norvegijoje gyvenančius ta pačia genetine liga sergančius brolius. Jai kilo noras supažindinti juos su palangiškiais Tomu ir Mariumi.

T. Larsson pats nuvyko į Oslą ir gavo šių laidų įrašus, kad juos pamatytų broliai Viluckai.

Galiausiai broliai abiejose šalyse susipažino. Pradžioje vaikinai negalėjo susikalbėti, nes kalbėjo skirtingomis kalbomis, bet per metus išmoko bendros kalbos ir pradėjo bendrauti.

Didžiausia šio bendravimo reikšmė – palangiškiai patikėjo savimi, galiausiai, kaip ir jų likimo broliai Norvegijoje, vedė ir iki šiol yra laimingi santuokose bei savo profesinėse veiklose.

2013 m. Palangos savivaldybės tarybos sprendimu už veiklą ir ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Palangai Švedijos piliečiui T. Larsson suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Regalijos įteiktos Kurhauzo atidarymo metu tų pačių metų gruodžio 14 d.

Dėkojo už draugystę

Šiemet per „Palangos stintos“ šventę Palangos meras Šarūnas Vaitkus susitiko kurorto garbės pilietį šurmulyje. Vyrai apsikabino kaip giminės.

„Kartais gyvenime sutinkame žmones, kurie tampa ne tik partneriais ar bendraminčiais, bet ir tikrais bičiuliais. Būtent toks yra Thomas. Tai – labai šiltas, nuoširdus ir paprastas žmogus, su kuriuo visada gera ir lengva bendrauti. Jis puikiai supranta, kas gyvenime svarbiausia – žmogiškumas, tikrumas, draugystė ir ryšys tarp žmonių. Nedaug yra palangiškių, kurie nebūtų girdėję apie šį ištikimą Palangos bičiulį iš mūsų miesto partnerio Švedijoje – Simrishamno. Jo meilė Palangai – ypatinga ir labai nuoširdi. Thomas Palangai itin daug padėjo tuo metu, kai mums visiems buvo sunkiausia – Lietuvai vos atgavus Nepriklausomybę“, – pasakojo Š. Vaitkus.

Meras vardijo T. Larsson nuveiktus darbus: jis organizavo piketus Švedijoje dėl Sausio 13-osios įvykių, rūpinosi Palangos ir Simrishamno kultūriniais mainais, vežė labdarą Palangos globos namams, švietimo įstaigoms, miesto ligoninei, neįgaliųjų bendrijai.

Didžiausia Thomo stiprybė – viską daryti iš širdies.

Palangos jis nepamiršta ir šiandien.

„Nenuostabu, kad T. Larsson tapo ne tik mūsų miesto bičiuliu, bet ir tikru draugu, kuriuo galima pasitikėti. Kone pusė Palangos – jo draugai, ir tai labai džiugina. Su Thomu visada malonu susitikti, pasikalbėti, dalintis idėjomis ar tiesiog pabūti kartu. Thomas – žmogus, kuris savo darbais ir idėjomis jungia žmones, miestus ir bendruomenes. Bene didžiausia jo stiprybė – viską daryti iš širdies. Jo galvoje nuolat gimsta idėjos, kaip dar labiau stiprinti Palangos ir Simrishamno bendradarbiavimą. Jis jau kalbėjosi apie tai su Palangos kultūros bendruomene, Simrishamno mere bei savivaldybės specialistais ir savo entuziazmu įkvepia ieškoti naujų bendrų iniciatyvų, stiprinančių miestų draugystę. Labai gera žinoti, kad turime tokį draugą“, – teigė Palangos meras.