Kova dėl poilsiautojų

Šventosios senbuvis, verslininkas, ketvirtį amžiaus čia veikiančios užeigos "Paršelio rojus" savininkas Gintautas Rekašius teigia, jog kiekvieną vasarą viešojoje erdvėje vis pasirodo kurortui nepalankių atsiliepimų, tačiau vietiniai esą jų jau nebesureikšmina.

"Mums daugiau rūpi sinoptikų informacija, o į tai, ką kas nors rašo, nebekreipiame dėmesio. Mes jau mokame tarp eilučių skaityti, kam naudinga ta rašliava. Tiesiog taip visi kovoja dėl poilsiautojų", – mano G.Rekašius.

Šventosios verslininkai nusiteikę atvykėlius čia pritraukti renginiais, kurie vyktų, nepaisant net nepalankių oro sąlygų. Pradedant folkloriniais ar amatininkų renginiais, istorinėmis pramogomis ar smėlio skulptūrų kūrimu, kam oras neturi didelės įtakos.

"Mums reikia daugiau legendų, kurios į tam tikras vietas trauktų žmones, kurie norėtų čia atvykti, pamatyti, išgirsti. Šventosios gyvenvietė turi didelę ir gražią istoriją. Tai stengiamės išnaudoti, kol kas mums gal nelabai sekasi, gal mūsų anūkams geriau pavyks. O tų legendų daug, tik jas reikia prikelti iš užmaršties ir adaptuoti. Tačiau labai džiaugiamės, kad vis daugiau šaunių žmonių, kurie čia mėgina įsitvirtinti ir prisidėti prie kurorto klestėjimo, atranda Šventąją", – pasidžiaugė G.Rekašius.

Po ilgų stebėjimų – sprendimas

Balandį Šventojoje, netoli uostelio šalia kopų, patalpas išsinuomojo ir barą atidarė Lietuvos povandeninio sporto federacijos vadovas Aurelijus Kinas.

Tačiau savo verslu jis neapsiriboja, daug pastangų įdeda ir į viešųjų erdvių tvarkymą, nors tai turėtų būti savivaldybės pareiga.

"Pats esu vandens žmogus, didžiąją gyvenimo dalį praleidau kelionėse. O pernai apsigyvenau Palangoje. Visus tuos metus tyriau, kas yra Palanga, kas yra Šventoji, kas šių kurortų poilsiautojai, kokiai amžiaus grupei jie priklauso, iš kokių šalių atvyksta, ką valgo, kur apsistoja, kokios čia kainos. Po šios analizės supratau, ką turiu toliau daryti pats. Verslui pasirinkau Šventąją, arčiau vandens, tai, kas man labiausiai patinka. Įsikūriau įdomiame objekte, nors čia viskas vyksta lėtai, bet aš niekur neskubu", – šypsojosi A.Kinas.

Naujakurių entuziazmas

Verslininko teigimu, jo tikslas yra, kad kada nors Šventoji taptų dar vienu solidžiu kurortu prie jūros, o ne "jaunesniąja Palangos sese", kaip dabar. Šias dvi vietas poilsiui renkasi skirtingų poreikių žmonės, todėl verslas į tai ir turėtų atsižvelgti.

"Vieniems reikia gerai pašvęsti, stipriai nudegti, išsimiegoti ir vėl leistis į naktinius nuotykius. Tokiems labiau patinka Palangoje. Šventojoje dažniausiai apsistoja ramybės ir poilsio norinčios  šeimos su vaikais. Čia net paplūdimius gamta suformavo plačius ilgus ir patogius. Čia tempas lėtesnis, ramesnis", – dėstė A.Kinas.

Verslininkas pripažįsta, kad Šventojoje dar labai trūksta infrastruktūros, vaikų žaidimų aikštelių, kur jie galėtų saugiai pabūti, pasigendama golfo aikštynų, vandens transporto pramogų. Keli vandens dviračiai, esą – ne vandens transportas. Turi būti žmonėms galimybė ir į jūrą išplaukti.

A.Kinas – naujakurys, jis kasdien pamažu susipažįsta su vietiniais, su žvejais, klausinėja jų, kaip Šventosios upė anksčiau tekėjo, kaip keitėsi jos vaga, miestelis.

"Prie savo baro rengiu muziejų, kaip tik šiomis dienomis bus parvežta ekspozicija iš Šiaulių, visa tai bus prieinama kiekvienam lankytojui. Jau eksponuojame ir siauruko bėgius, kurie buvo nutiesti Šventojoje. Jais vežė krovinius į laivus, akmenis uosto sutvirtinimams. Istorinių momentų daug, tik reikia juos tinkamai pateikti", – pabrėžė A.Kinas.

Įneša naujos kultūros

A.Kinas pripažino, kad verslo požiūriu galbūt kai kas ir neapsimoka, pridurdamas, kad nėra aklas pinigų fanatikas. Vyras ėmėsi visuomeninės veiklos, į kurią įtraukė ir savo darbuotojus.

"Mano įsitikinimu, žmogui per dieną bent jau valandą reikėtų skirti visuomeninei veiklai. Kai yra laisvesnio laiko, ir pats, ir savo darbuotojus paskatinu apeiti kopas, aprinkti šiukšles, nulūžusias šakas, suoliuką pataisyti. O kas daugiau tai padarys? Galima laukti, kol valdžia pirštą pajudins, bet mes tuo metu skendėsime šiukšlyne", – teigė A.Kinas.

Tokios iniciatyvos džiugina ir senbuvius. G.Rekašius pabrėžė, kad Aurelijus – vienas tų gerųjų pavyzdžių, kuris padeda išjudinti Šventąją. Juolab jis su savo bendraminčiais nardytojais valo šiukšles ir iš uosto akvatorijos.

"Žinoma, tai darome su vietos valdžios žinia, seniūnas nuo tada, kai pamatė, kad ne tuščiai tauškiame, mus labai palaiko. Paprašiau, kad atiduotų nurašytus suoliukus, kuriuos ketino išmesti. Sutaisėme juos ir pastatėme prie uostelio. Dabar žmonės turi, kur prisėsti, pailsėti. Tvarkome išgriuvusias tvoras kopose. Atidavė senas skulptūras nuo Žemaičių alkos, kurias irgi turėjo utilizuoti. Dabar kasdien skiriu laiko, restauruoju jas ir pastatysiu iš jų vartus link "Žvejo dukrų" skulptūros", – pasakojo A.Kinas.

G.Rekašius apgailestavo, kad tokių iniciatyvų neskatina savivaldybė, esą, jei kalbama apie investicijas, pirmiausia pinigai skiriami Palangai, o ne Šventajai.

"Juk 1926-aisiais, kai dr. Jonas Šliūpas tapo Palangos meru, bandyta prikelti ir Šventąją. Tada juk naujakuriai pylė pylimus, tvarkė gatves, tai buvo užmirštas kaimas. Manyčiau, pastaruoju metu Šventoji keičiasi į gerąją pusę. Labai po nedaug, bet žmonių mūsų miestelyje daugėja. Dar ne taip seniai mokykloje mokėsi 80 vaikų, dabar – 100. Kai kurie grįžta iš emigracijos. Štai dar viena šventojiškė grįžo iš Anglijos, ėmėsi smulkiojo verslo, tokius žmones reikia palaikyti", – įsitikinęs G.Rekašius.

Viltis deda į uostą

Daug aistrų kėlęs, faktiškai nefunkcionuojantis Šventosios uostas turėtų tapti miestelio varomąja jėga. Apie tai kalbama dešimtmečius.

Po milijonus kainavusių nesėkmingų bandymų jį renovuoti, šiandien žvejai čia iš jūros namo grįžta kaip ir kadaise, jei laimikio daug, laivelius pro uosto vartus tenka tempti įbridus į vandenį, nes kitaip – per seklu.

"Uostas yra išėjimas į atvirus vandenis. Jei jis būtų deramai sutvarkytas, atsivertų visai kitokios perspektyvos. Atsirastų jachtų uostas, atplauktų žmonės, reikėtų vietų apgyvendinimui. Išjudėtų turizmas", – mano A.Kinas.

Jam antrino ir G.Rekašius: "Juk kas penktas Švedijos namų ūkis turi vandens transporto priemonę. Kalbėjau su buvusiu šventojiškiu, kuris nuo bolševikų pabėgo į Švediją, ten gyvena jo šeima, vyras jaučia nostalgiją gimtosioms vietoms, todėl mielai čia apsilankytų savo jachta, tokių norinčių būtų ir daugiau, bet Šventojoje faktiškai nėra uosto", – apgailestavo G.Rekašius.

Anot A.Kino, besivystantis Drevernos uostelis anaiptol nėra Šventosios konkurentas, esą būtų galima vystyti vandens turizmą, organizuojant maršrutus iš Šventosios į Klaipėdą, paskui – į Dreverną, Ventę, Juodkrantę, Nidą ir atgal.

Žurnalistas, buriuotojas ir visuomenininkas Kęstutis Oginskas, kuris Šventojoje gyvena jau šešerius metus, irgi pripažįsta, kad miestelio vaizdas keičiasi.

"Kažkam vienam ordino negalėčiau prikabinti. Tai yra bendros pastangos, be to, visoje Lietuvoje visi užkampiai tobulėja, ne išimtis ir Šventoji. Tik čia viskas vyksta lėtai, nes prioritetas vis dėlto yra Palanga. Šventajai tenka tai, kas lieka nuo Palangos. Vėl pasikartosiu, kad svarbiausia Šventosios atgimimo sąlyga yra uostas, nes jei nebus uosto, miestelis ateities neturės", – įsitikinęs K.Oginskas.

Vaikščiojimas po dykumą

Pasak K.Oginsko prieš keletą metų Šventojoje buvo numatyta statyti vandens pramogų parką, kas galėtų tapti turistų traukos centru, tačiau dabar apsigalvota.

"Meras (Šarūnas Vaitkus – A.D.) pareiškė, kad tas vandens pramogų parkas bus statomas prie oro uosto, ten, kur yra karinis miestelis. Keistai atrodo, bet Šventosios bendruomenė tokiems sprendimams įtakos neturi. Valdžia žiūri į vieną pusę, pavaldiniai – į kitą. Bet tai turbūt yra normalu", – ironizavo K.Oginskas.

Esą lygiai tas pats ir su legendiniais mediniais Šventosios poilsio nameliais, kurių kurorte yra maždaug 900. Anot K.Oginsko, čia veikia paprasta verslo logika, kol bus norinčių juose poilsiauti, tie nameliai stovės.

"Tokių namelių esu matęs ir Suomijoje už poliarinio rato, ir Vengrijoje, ir Švedijoje. Tiesa, jie kitokie nei pas mus. Būdamas miestelio patriotas dėl tų namelių nesiraunu plaukų, tik liūdna, kad tie nameliai paskui save "netraukia" infrastruktūros, nes jie visi dažniausiai yra su XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios komunaliniais patogumais, bet manau, kad ilgainiui viskas išsispręs", – dėstė K.Oginskas.

Esą tie nameliai turi ir "šviesiąją" pusę. K.Oginskui viena moteris pasakojo, kad ji vaikystėje leido vasaras tokiame namelyje Šventojoje, jos dukra čia užaugo, esą užaugs ir anūkai.

"Dėl tų namelių miesto valdžia daro kai kuriuos žygius. Žinoma, situacija įdomi, nežinau, ar tai įmanoma kokioje kitoje šalyje. Su tais nameliais, kurie turi priskirtą žemės sklypą, viskas gerai, tačiau yra dalis namelių, kurie neturėtų egzistuoti, bet jų negali nugriauti. Susidaro įspūdis, kad Palangos valdžia neturi jėgų arba politinės valios spręsti šią problemą. Pasirodo, mums 27 metų šitam nepakako, antra vertus, Mozė žydus po dykumą vedžiojo 40 metų. Kai Lietuvos nepriklausomybei sukaks 40 metų, jei dar bus noro, galėsime grįžti prie tų Šventosios namelių problemos", – juokėsi kurorto patriotas K.Oginskas.