Su tarnyba vidaus reikalų sistemoje ir darbu Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate atsisveikino Kelių policijos tarnybos Kelių patrulių kuopos vadas, vyresnysis inspektorius Darijus Malonė. Jis tarnybai atidavė 22 metus. Išlydėti kolegos susirinko Vyriausiojo policijos komisariato vadovybė, gausus Kelių policijos tarnybos kolektyvas.

Vyriausiojo policijos komisariato vadovai minėjo Kuopos vadą šiltais žodžiais. Jie sakė pareigūnui nuoširdų „ačiū“ už tarnybą, kalbėjo apie naują gyvenimo etapą, galbūt lengvesnį, ne tokį atsakingą, ne tiek daug iššūkių keliantį.

Pats D. Malonė pabrėžė, kad jam šiomis dienomis teko priimti labai sunkų sprendimą. „Pradėjau tarnybą tiesiog policininku, baigiau kuopos vadu. Nesitikėjau tokios karjeros. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi ja. Išeinu nesusitepęs. Ačiū Jums už kartu praleistus metus. Jie buvo įdomūs ir linksmi“, – į kolegas kreipėsi Kelių policijos pareigūnas.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininkas Ramūnas Šideikis visų kolegų vardu įteikė Darijui Malonei fotoalbumą su jo tarnybos akimirkų nuotraukomis ir taurę su užrašu „Visų laikų geriausiam kolegai ir draugui“.

Komunikacijos grupė paklausė išlydimo į atsargą pareigūno keleto klausimų:

– Ar visą tarnybos laiką dirbote Kelių policijoje?

– Taip, pradėjau ir baigiau Kelių policininku.

– Kodėl? Ar šis padalinys Jums ypatingas?

– Įpratau. Esu pastovus žmogus: jei kas gyvenime patinka ir tinka, nematau prasmės to keisti. Net ir prie Kelių policijos vadovų ypatingai nesitaikiau, tiesiog dirbau savo darbą. Patiko mano tarnyba, jos iššūkiai ir nuotykiai.

– Koks nuotykis, patirtas darbe, šiuo momentu ateina į galvą?

– Nepaliauja stebinti kai kurių pažeidėjų įžūlumas. Štai šis varnalėšų vaisiais aplipęs vaikinas (rodo nuotrauką ką tik įteiktame albume) kelyje Plungė-Vėžaičiai vienas vairavo automobilį, o policijos stabdytas, sustojo stotelėje, užsirakino mašinoje, peršoko į galą, ir tvirtino nevairavęs bei niekaip neatidarė durelių, nepakluso, nelipo iš automobilio. Teko išmušti langą ir ištraukti pilietį, paguldyti ant žemės, uždėti antrankius. Tuomet ir tos „sagės“, sukėlusios mums juoko, prikibo. Pasirodė, jog berniuko būta neblaivaus.

– Ar, jei laikas atsisuktų atgal, vėl būtumėt policijos pareigūnu?

– Šiandien negaliu atsakyti, ar vėl rinkčiausi policininko kelią. Tik po kurio nors laiko galėsiu nuspręsti. Buvo nuolatinė didelė atsakomybė ir nerimas. Net išeiginę dieną galvodavau, kaip sekasi pavaldiniams, rūpinausi tarsi vaikais.

– Ko linkite pasiliekantiesiems?

– Linkiu, kad būtų išties brandus, tikras kolektyvas, kolegiškumo, o ne kiekvieno kovos už save, na, ir geresnio atlygio už sunkų darbą.