Santūrus ir kiekvieną žodį apsvarstantis Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas Arvydas Daugėla stengiasi neparsinešti į namus slogių ir painių darbo rūpesčių. Namuose jis tampa jautriu tėčiu, senienų mėgėju bei restauratoriumi, gurmaniškų maisto patiekalų meistru ar tiesiog vyriausiuoju savo mamos sūnumi.

Mokėsi su A.Valinsku

– Iš kur esate kilęs?

– Gimiau Skomantų kaime, ten, kur yra nuostabus piliakalnis. Esu vyriausias sūnus šeimoje, turiu dvi jaunesnes seseris ir brolį. Tada kaimas buvo kur kas gyvesnis, vaikų buvo daug, laisvą laiką leisdavome prie upės, susikurdavome laužą. Mano tėvai – paprasti žmonės: mama – kolūkio naftos bazės degalų išdavėja, o šviesaus atminimo tėtis – kolūkio vyriausiasis mechanikas-inžinierius. Dabar mūsų vaikai kaime leidžia vasaras. Susirenkame per metines šventes. Mama vis dar pluša, nors jau galėtų pailsėti.

– Kaip jums kilo mintis studijuoti teisę?

– Esu labiau humanitaras nei "tiksliukas". Iš mažens tikrai nesvajojau apie teisę. Apsisprendimas atėjo paskutinėje klasėje. Vidurinę baigiau Švėkšnoje. Mano auklėtojas pasiūlė pasinaudoti galimybe gauti siuntimą studijuoti Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Tada būdavo formuojamos tokios specialios tardymo grupės. Todėl, nepaisant mokymosi rezultatų, nuo pradžių buvo aišku, kad baigę universitetą mes turėsime atidirbti būtent tardyme. Mokiausi toje pačioje grupėje su Arūnu Valinsku, amžiną atilsį Gintaru Ruplėnu ir Valdu Vižiniu, kurie paskui išgarsėjo šou versle.

– Kaip klostėsi jūsų karjera baigus universitetą?

– Tuo metu daugelis bendramokslių verždavosi į advokatūrą, teismą, prokuratūrą. Mokiausi gerai, bet pasirinkti darbo vietos negalėjau. Kažkodėl labai nenorėjau dirbti tardymo skyriuje ir pradžioje paskirto darbo atsisakiau. Baigėsi vasara, supratau, kad kito darbo negausiu, ir tapau tardytoju. Likimui esu dėkingas už šią neįkainojamą patirtį ir džiaugiuosi, kad man tada nepavyko įsidarbinti kur nors kitur. Tie treji su puse metų davė be galo daug. Nepriklausomai nuo to, kaip vėliau keitėsi įstatymai, bylos rengimo, apklausų principai bei taktika nėra labai pasikeitę ir dabar. Todėl gavęs bylą, dažnai matau ją kiaurai. Klaipėdos policijos Tardymo skyrius buvo labai stiprus, absoliuti dauguma tardytojų turėjo aukštąjį teisinį išsilavinimą.

– Kas iš to laikotarpio įsiminė labiausiai?

– Tardytoju dirbau tuo laiku, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Pamenu, sausio įvykių metu per vieną naktį ant uniformų persisiuvome antsiuvus ir sagas su Vyčio ženklu ir ryte į darbą atėjome jau su lietuviškais ženklais. Kai Lenino aikštėje stovėjo sovietų šarvuočiai, kažkas neva metė į vieną jų padegamojo skysčio. Aš budėjau, todėl važiavau apžiūrėti įvykio vietos. Atvyko kažkoks aukštas pareigas einantis sovietų kariškis. Pažadėjau jam išsiaiškinti kaltininką, bet mintyse buvo, kad reikalas liks "tamsus". Turėjome duomenų, kad tai buvo jų pačių provokacija.

Tapo tanko vadu

– Ar ir jums teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje?

– Po pirmo kurso mane, kaip ir daugelį bendramokslių, paėmė į kariuomenę. Buvo grėsmė patekti į Afganistaną, bet man pasisekė, tarnavau tankų pulke Sovietske, Kaliningrado srityje, ir tapau tanko vadu. Kadangi beveik visi buvome studentai, baisių nestatutinių santykių nepatyriau. Beje, kai dabar žiūriu žinias iš Ukrainos, matau techniką, kaip mūsų jaunystės laikais. Kartais pagaunu save galvojantį, kad karo atveju perėmęs iš priešų tokius tankus dar sugebėčiau valdyti. Aš tikrai negaliu pasakyti, kad tie metai yra išbraukti iš gyvenimo, nes sutikau daug ypatingų žmonių bei pamačiau įdomių dalykų.

– Minėjote, kad mokykloje gerai mokėtės, studijas taip pat baigėte gerais pažymiais ir net karinėje tarnyboje tapote tanko vadu. Vadinasi, turite lyderio bruožų. Iš kur jumyse tai?

– Buvau ne tik tanko vadas, bet ir kuopos vado pavaduotojas. Galbūt tai lemia asmeninės savybės. Aplinkiniai dažnai sako, kad esu labai tvarkingas ir net pedantiškas. Bet žmona sako priešingai. Valią ugdyti padėjo sportas. Dar būdamas mokinys buvau pasiekęs šiokių tokių vidutinių ir ilgų nuotolių bėgimo rekordų. Dažną dieną nubėgdavau iš Švėkšnos iki Saugų ir atgal. Man atrodo, kad 3 tūkst. metrų bėgimo mokyklos rekordas iki šiol dar nėra pagerintas.

"Gyvenimas yra margas"

– Ar yra tekę dirbti su liaudies tarėjais?

– Kai pradėjau dirbti teisėju, jie dar buvo. Tai būdavo garbingi žmonės, jie neturėjo tiek teisinių žinių, kad galėtų kvalifikuoti nusikaltimus, bet gyvenimiška patirtis buvo labai ryški. Esu turėjęs vieną atvejį, kai tarėjai nulėmė mano sprendimą, nors pats buvau kitos nuomonės. Bet tas sprendimas neišsilaikė, aukštesniojoje instancijoje buvo pakeistas. Beje, tarėjus pakviesdavo į teismą sekretorės. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, darbdaviai labai sunkiai išleisdavo tuos žmones, būdavo problemų dėl apmokėjimo. Todėl atsirado sunkumų prisikviesti tarėjus. Kartą, žiūriu, tarėja itin jauna, tiesiog mergaitė. Klausiau sekretorės, kas ji. Sekretorė prisipažino pakvietusi savo klasės draugę. Gerai, kad mes tai išsiaiškinome neišnagrinėję bylos.

– Ar teisėjo darbas – įdomus?

– Gyvenimas yra margas, ir kaskart net tais pačiais Baudžiamojo kodekso straipsniais įvertintos situacijos skiriasi. Įdomumas yra tas, jog kaskart turiu pajausti vidinį įsitikinimą, kad teisiamas žmogus yra kaltas arba ne. Aišku, ne vien vidinis įsitikinimas lemia sprendimą, bet jo labai reikia. Kartais toks apsisprendimas ateina lengviau, kartais sunkiau, bet kai tai atsitinka, surašyti nuosprendį paprastai yra tik techninis darbas.

– Ar psichologiškai sunku pasakyti žmogui, kad jis yra kaltas ir pasiųsti jį ilgiems metams už grotų?

– Per tūkstantmetę žmonijos istoriją nėra išrasta kito būdo, kaip atlyginti už piktadarybes. Tai yra tiesiog darbas. Kur kas sunkiau yra jausti nukentėjusių nuo nusikaltimo žmonių emocijas.

– Ar jūsų neslegia neretai viešai reiškiama visuomenės nuostata, kad teisėsaugos darbuotojai, ir ypač teisėjai, esą kyšininkai?

– Aišku, gyvename ne beorėje erdvėje. Bet jeigu išeisiu į gatvę ir pradėsiu rėkti, kad taip nėra, ar nuo to kas nors pasikeis? Vienintelis dalykas, ką tokioje situacijoje galima daryti – tiesiog sąžiningai ir atsakingai dirbti.

Vaikai gyvenimui suteikė prasmės

– Jūsų žmona – taip pat teisininkė. Ar pavyksta namie nekalbėti apie darbą?

– Žinoma, pakalbame, kodėl gi ne? Mano gyvenimiška patirtis yra didesnė, todėl stengiuosi kaip įmanoma mažiau darbo problemų parsinešti į namus. Tikiuosi, kad ir žmona to išmoks kada nors.

– Ar ta pati jūsų su žmona profesija yra sėkmingos santuokos priežastis?

– Čia tikrai nežinosi, kas geriau. Galvodamas apie savo gyvenimą galiu pasakyti, kad viskas yra gerai, todėl net nesvarstau, kaip būtų, jei šalia manęs būtų kita moteris. Vaikų susilaukiau būdamas vyresnis nei mano bendraamžiai. Esu dėkingas toms aplinkybėms, kad esu su šia moterimi ir mes auginame būtent šituos vaikus. Tai man yra didžiausia vertybė.

– Papasakokite apie savo vaikus.

– Patricijai jau dešimt metų, Gabrielius – aštuonerių. Labai džiaugiuosi, kad dukrai sekasi piešti, nepaisant jos amžiaus, jau buvo surengta jos piešinių paroda. Ji mokosi groti smuiku. Man svarbiausia yra tai, kad vaikas turi teikiantį pasitenkinimą užsiėmimą. Iš kur atėjo toks polinkis, sunku net pasakyti. Sūnus sportuoja ir yra tikras šnekorius, drąsus, komunikabilus, gali bet kokioje draugijoje bet kokia proga rėžti kalbą, kuri suaugusius žmones dažnai net stebina. Jis labai jautrus, labai geranoriškas vaikas. Man labai svarbu, kad jie myli vienas kitą. Tikrai nesiekiame, kad vaikai sektų mūsų pėdomis. Man svarbu, kad jie pasirinktų širdžiai mielą užsiėmimą. Nenoriu sakyti skambių frazių, bet man būti tėčiu yra didelė gyvenimo prasmė ir džiaugsmas.

Vaikams kepa varškėčius

– Ką mėgstate veikti laisvu laiku?

– Labai mėgstu fotografuoti, tai man teikia didelį malonumą. Mėgstu antikvarinius daiktus, bet ne ta prasme, kad noriu jų tiesiog turėti, o mėgstu prikelti juos naujam gyvenimui. Kartais pagalvoju, jei nebūčiau teisininkas, turbūt būčiau baldų restauruotojas. Namuose turiu kelis baldus, kuriuos įsigijau labai prastos būklės ir pats juos atnaujinau. Turiu bendramintį draugą, kuris mane šioje srityje labai daug ko išmokė. Mėgstu senus automobilius, turiu "Volgą", kurios išorinė apdaila yra 1957 metų. Dar vienas mano pomėgis – maisto gaminimas.

– Turbūt, kaip ir nemažai vyrų, mėgstate kepti mėsą?

– Mėgstu gaminti žuvį, mėsą, bet moku ir daug kitų patiekalų. Dažniausiai vartojame avieną, paukštieną, o kadangi žmona nevalgo mėsos, tai jai tenka atskirai pagaminti žuvies ar ko kito. Kartais, kai turime svečių, sulaukiu priekaištų, kad pernelyg daug laiko praleidžiu virtuvėje. Mūsų namuose praalkę vaikai dažniau kreipiasi į mane nei mamą. Jiems dažnai kepu varškėčius, morkų blynelius. Man malonu, kai aš galiu pagaminti kokį avienos troškinį ar pamarinuoti mėsą svogūnuose. Nors galime nusipirkti kokių norime produktų, be to, parsivežame ekologiškų iš kaimo, pats labai mėgstu pasisodinti nors kelias, bet savo daržoves. Turiu mažytį šiltnamį, jame šiemet užsiauginau šešis kerus pomidorų, svogūnėlių, prieskoninių daržovių. Tai irgi savotiškas pomėgis.

Vizitinė kortelė

Gimė 1964 m. Klaipėdos rajone.

1982 m. baigė Šilutės rajono Švėkšnos vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.

1983–1985 m. tarnavo kariuomenėje.

1989 m. baigęs universitetą, pradėjo dirbti tardytoju.

1992–1996 m. dirbo Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėju.

1996 m. pradžioje pradėjo dirbti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėju, o nuo 1998 m. – skyriaus pirmininku.

2010 m. birželį buvo paskirtas šio teismo pirmininku.