Protojerėjas, kitaip sakant, vyresnysis šventikas, tėvas Anatolijus už tarnystę Dievui bei gyvenimo pasiekimus dėkingas brangiausioms savo moterims – močiutei, mamai ir žmonai.

Stačiatikių daugėja

47 metų tėvas Anatolijus Stalbovskis pusę savaitės gyvena Klaipėdoje, o kitą pusę Kaune. Jis yra abu šiuos miestus apimančios bažnytinės apygardos vadovas. Būdamas vedęs, pretenduoti į aukštesnius postus A.Stalbovskis negali, dabar jis jau yra pasiekęs savo karjeros viršūnę.

– Prieš savaitę į cerkves plaukė minios šventiškai nusiteikusių žmonių, buvo velykinė savaitė. Tėve Anatolijau, papasakokite, prašau, apie Klaipėdos stačiatikių bendruomenę.

– Uostamiestyje gyvuoja trys stačiatikių cerkvės ir bendruomenės. Seniausia yra Liepų gatvėje buvusioje liuteronų šventykloje įsteigta Visų rusiškų žemių šventųjų parapija. Atgimimo laiku žmonės nustojo drovėtis tikėti Dievą ir plūstelėjo į šventyklas. Klaipėdoje stačiatikiams tapo ankšta vienoje cerkvėje. Taupumo sumetimais dar viena parapija buvo įkurta prie Andrejaus Rubliovo mokyklos. Čia įsteigta cerkvė gavo šventųjų kankinių Veros, Liubovės, Nadeždos ir jų motinos Sofijos vardą. Tikinčiųjų skaičius auga iki šiol, todėl vėliau atsirado poreikis statyti dar vieną cerkvę. Taip Smiltelės gatvėje sumanyta pastatyti Pokrovo Nikolsko šventyklą. Ši naujausia cerkvė ne tik skaidrina gyvenimą tikintiesiems, bet ir džiugina praeivių akį. Čia yra ir sekmadieninė mokykla, biblioteka, turime ir garso bei vaizdo aparatūrą, dirbame su vaikais ir su suaugusiaisiais. Metinių švenčių dienomis tikintieji netelpa trijose cerkvėse. Bendruomenės po truputį vis dar auga. Jei žmonės neemigruotų, greičiausiai ir tų cerkvių mums būtų maža. Džiaugiamės sugrįžtančiais, tuo, kad jie mus aplanko, papasakoja apie savo gyvenimą ir lieka ištikimi tikėjimui.

– Patarkite, prašau, kaip elgtis kitą religiją išpažįstančiam žmogui, kuris smalsumo vedamas ateina į cerkvę.

– Cerkvė – ne muziejus, čia galima ateiti bet kuriuo dienos metu. Patarimas būtų paprastas – netrukdyti pamaldų metu, ramiai ir kukliai pakraštyje sulaukti ceremonijos pabaigos. Dažniausiai prašome lankytojų nefotografuoti cerkvėse. Žinome, kad bažnytinių vertybių vagys taip renka informaciją. Nė vieno neišvarome, šventikai čia budi visą dieną, tad galima pasiklausti dominančių klausimų. Be to, cerkvėse viešai skelbiami šventikų telefonai. Mūsų tėvai visada mielai bendrauja siu žmonėmis, ypač kai mato, kad bendraujama be noro demonstruoti savo pranašumą, o nuoširdžiai domintis. Klaipėdoje dirba šeši šventikai.

Auklėtų vyriškai

– Esate atviri visuomenei. Ar teko kada patirti priešiškumą ar įžeidimų?

– Visokių žmonių tenka sutikti. Tai vidinės kultūros reikalas. Savo darbą Lietuvoje pradėjau mažame šiaurės Lietuvos miestelyje Viekšniuose. Pamatę mane vaikai sustodavo ir rankas priglaudę prie šono stengdavosi sveikintis rusiškai. Gal todėl, kad pavaišindavau juos saldainiais. Suaugusieji iš tolo nukeldavo kepurę. Dabar dar tenka dirbti ir nedideliame Žąslių miestelyje. Jaučiu, kad ten nemažai girtaujančių, ir žmonių elgesys ten kitoks. Pamatę mane neretai vyrai pradeda kuo garsiau tarpusavyje kalbėtis ir kuo labiau stengiasi keiktis. Kartą su ligotu žmogumi kalbėjausi skvere ant suoliuko. Pro šalį ėjo jaunuoliai. Vienas jų šūktelėjo man: "Po kiek opiumas liaudžiai?". Neneigiu, kad tokiais atvejais neužverda kraujas, bet tą kartą pamaniau – gerai, kad žmogus bent I.Ilfą ir J.Petrovą skaitė. Manau, pašaukęs tarnystei, Dievas apsaugojo mane nuo savęs paties. Nuo devintos klasės esu laisvųjų imtynių sporto meistras, tad, nebūdamas šventiku, tokius chamus auklėčiau vyriškai.

– Tėve Anatolijau, ar yra buvę atvejų, kad iš cerkvės žmogus išeitų piktas ar įsižeidęs?

– Stengiamės, kad šventykloje žmonės rastų tai, ko čia ieško. Tačiau kartais žmonės mano, kad cerkvėje, kaip parduotuvėje, už pinigus galima gauti viską. Iš tiesų tris kartus be rimtos priežasties nedalyvavęs pamaldose žmogus pats save atitolina nuo cerkvės. Po tokios pertraukos tenka įveikti slenkstį. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie patys save laiko stačiatikiais, bet iš tiesų tokie nėra. Yra tikėjimo simboliai. Jei žmogus jų neišpažįsta, tai kuo pasireiškia jo tikėjimas? Kartais ateina žmogus ir pareiškia, kad nori krikštytis. Kai pradedu sakyti, kad reikia ne tik formaliai atlikti apeigas, bet tapti tikinčiuoju iš tikrųjų, girdėti ir suprasti Dievo žodį, sąmoningai norėti būti stačiatikiu. Neretas tai išgirdęs užsigauna. Gal ir lengva būtų gulėti ant sofos ir manyti, kad bendrauji su Dievu, bet reikia padaryti kur kas daugiau, kad taptum krikščioniu ir bendruomenės nariu. Ir netikintis žmogus gali būti doras, geranoriškas aplinkiniams, bet tai tėra tik ėjimas tobulėjimo keliu, kuris galiausiai nuveda į tikėjimą.

Džiaugėsi pasirinkimu

– Tėve Anatolijau, o koks buvo jūsų kelias pas Dievą?

– Kalbėdamas apie tai, pirmiausiai turiu papasakoti apie savo tėvus ir senelius. Gimiau Ukrainoje. Mano mama – ukrainietė, o tėtis – rusas. Turėjau labai tikinčią, ypatingai gerą ir išmintingą močiutę. Jei kas manęs paklaustų, kas yra laimė, ko gero, pirmiausiai prisiminčiau vaikystę, kai mažas būdamas laukdavau po antklode, kol močiutė baigs poteriauti ir ateis manęs paglostyti bei pasekti pasaką. Ji pirmoji įskiepijo man tikėjimo tiesas. Kai pradėjau lankyti mokyklą, ji išmintingai mane pamokė, kad kai bus kalbama, jog Dievo nėra, nesakyti nieko. Taip ji apsaugojo mane nuo šventvagystės, jei išsišokčiau ir pritarčiau šiam teiginiui, kartu išvadavo nuo ateistų išpuolių, jei pulčiau neigti jų tvirtinimą. Kaip ir daugelis paauglių, vėliau labiau žavėjausi sportu, daug laiko atėmė draugai, kiemas. Taip pamažu atitolau nuo bažnyčios. Mama su mano jaunesniąja sesute lankydavo vienuolynus, o man sakydavo, kad vyksta į sanatoriją. Taip ji saugojo sesę nuo mano įtakos. Baigęs mokyklą įstojau į institutą, studijavau elektroniką. Po trečio kurso mečiau mokslus ir išvažiavau į Sibirą pas metropolitą Chrizostomą.

– Ar jūsų gyvenime įvyko kažkoks sukrėtimas, lūžis, kuris privertė atsisakyti visiems tada įprasto gyvenimo?

– Tokio nušvitimo, kaip apaštalui Povilui neįvyko. Tiesiog tam tikru metu sudygo mamos ir močiutės pasėta sėkla mano širdyje. Labai daug skaičiau, tai buvo ne tik privalomieji skaityti rašytojų bei filosofų kūriniai, bet ir tie, apie kuriuos mažai turėjome supratimo. Labai gerai pamenu, kad gautume mokslinio ateizmo įskaitą, turėjome parašyti referatą. Nusprendžiau pasinaudoti tiesioginiu šaltiniu – Biblija. Tada labai nustebau, kad Biblijos komentatoriai akivaizdžiai melavo. Supykau. Galvojau, juk ir taip esu netikintis, tai kodėl man meluoja. Tai paskatino dar labiau domėtis šventraščiu. Pagaliau atėjo diena, kai susivokiau, kad būti cerkvės kiemsargiu man kur kas didesnė laimė nei toliau mokytis to, kas man neįdomu. Iki tol gyvenau su nuostata, jei gali nedaryti, tai ir nedaryk. O įtikėjęs pajutau, kad net sunkiausią darbą dirbti su Dievu širdyje – lengva.

– Kaip jūsų šeima sureagavo, kai nusprendėte tapti dvasininku?

– Išvažiuodamas į Sibirą nesirengiau tapti šventiku. Mama dėl mano dvasinės ramybės paaukojo bendravimą su manimi. Ji rašė man laiške, kad negrįžčiau į Ukrainą. Tarybiniais laikais tai buvo korumpuota klampynė. Sibire tuo metu dvelkė gaiva. Kai mamai pranešiau nusprendęs stoti į seminariją, ji papasakojo vieno šventiko pranašiškus žodžius. Dar man būnant paaugliu, jis davė mamai programėlę stojimui į seminariją. Jis įžvelgė manyje būsimą Dievo tarną. Tiesa, tais laikais jaunuoliams su aukštuoju išsilavinimu buvo labai sunku įstoti į seminariją. Visais įmanomais būdais stengtasi, kad čia mokytųsi kuo tamsesni jaunuoliai.

Laimingai vedęs

– Skirtingai nuo katalikų kunigų, stačiatikiai gali tuoktis. Gal galėtumėte papasakoti apie savo šeimą?

– Esu laimingai vedęs ir turiu vaikų, todėl protojerėjas yra aukščiausias bažnytinis rangas, kurio galiu siekti. Vyskupas ar dar aukštesnio rango šventikas turi būti nevedęs. Kai mirė mano mama, buvau nusprendęs tapti vienuoliu, tačiau pažintis su būsimąja žmona pakeitė mano nusistatymą. Mano žmona, kaip ir aš, kilusi iš Vinicos. Ji – kariškio dukra, tad jos tėvai labai nenorėjo leisti už šventiko. Būdama studentė mano būsimoji tada tėvams pareiškė išeisianti į vienuolyną, jei draus tekėti už manęs. Pažadėjau uošviams, kad ji pabaigs mokslus. Turime du sūnus. Tai gera šeima. Kartais susimąstau, kad mama prieš mano vedybas dar kartą pasiaukojo mano labui. Jos mirtis mano širdyje paliko tuštumą, kurią netrukus užpildė žmona. Gyvenimas šeimoje, bendravimas su sūnumis leidžia man lengviau bendrauti su parapijiečiais. Žmonės ateina patarimo. Ką galėčiau jiems patarti, jei pats daugybės dalykų nežinočiau iš savo patirties?

– Kokie jūsų santykiai su kitų konfesijų šventikais?

– Geri. Kartą per metus, dažniausiai rudenį, renkamės bendrai maldai su katalikų kunigais. Tai puikus būdas parodyti, kad tarp mūsų nėra priešpriešos. Kartu melstis malonu. Apie sektas turiu savo nuomonę. Jeigu žmonės, kurie vaikšto po namus ir perša savo religiją, nepažeidžia įstatymo, tegu vaikšto. Žmonės patys turi atsirinkti, ko jiems reikia.