Kruvini 1991 metų sausio 13-osios įvykiai buvo lietuvių tautos kovų už laisvę kulminacija. Iki tol pusę amžiaus dauguma Lietuvos žmonių sovietų okupacijai priešinosi tyliai – slapta klausydamiesi Vakarų valstybių transliuojamų radijo laidų. Nors tuometė valdžia ir sukūrė galingą sistemą, blokuojančią "Vakarų blogio propagandą".

Imtuvus reikėjo registruoti

Nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, kai tik Vakarų valstybės ėmė transliuoti Tarybų Sąjungos šalims skirtas radijo laidas, kone visa Lietuva prigludo prie radijo imtuvų. Šią savotišką tautos rezistenciją pamena ir 64-erių klaipėdietis Aleksas Pašilis, sovietų valdžios kalintas už antitarybinę veiklą.

A.Pašilis – buvęs Girulių radijo ir televizijos stoties darbuotojas. 1991-ųjų sausio 13-osios naktį jis organizavo televizijos ir radijo transliacijas iš Girulių radijo ir televizijos stoties.

"Prisimenu, kai buvau dar labai mažas, stovėjau lovytėje ir žiūrėjau, kaip tėvas sukioja pasiskolintą radijo imtuvą. O kai tėvai patys įsigijo radijo imtuvą "Doneck", tai buvo didelis įvykis šeimoje", – pasakojo A.Pašilis.

Anot jo, to meto komunistai neabejojo, kad visi, turintys radijo imtuvus, yra užmezgę vienpusį ryšį su kapitalistiniu pasauliu.

"Todėl visi radijo imtuvai privalėjo būti registruoti. Procedūra paprasta – reikėdavo nueiti su pasu ir radijo imtuvo dokumentu į artimiausią pašto skyrių, o ten jau viską užfiksuodavo", – prisiminė A.Pašilis.

"Slaptas objektas" – kapinėse

Sovietams tada iškilo kita problema, kaip padaryti, kad transliuojama informacija iš Vakarų TSRS piliečių nepasiektų. Taip visoje Tarybų Sąjungoje ėmė dygti radijo ryšio trukdymo stotys.

Klaipėdoje, netoli Senojo turgaus, taip pat atsirado "labai slaptas objektas" su daugybe styrančių antenų. Tačiau apie jo paskirtį žinojo visi klaipėdiečiai.

Objekto funkcija buvo blokuoti "Amerikos balso", "Laisvės radijo" ir kitų "priešų" stočių transliavimą, kad bent jau jaunuoliai užaugtų tikrais tarybiniais piliečiais.

Šis objektas buvo pastatytas žydų kapinėse. Klaipėdietis inžinierius Donatas Šležas, kuris nuo 1968 metų šalindavo šiame objekte įtvirtinto siųstuvo gedimus, prisiminė, kad vieta buvo parinkta to meto miesto vykdomojo komiteto sprendimu.

Kapinės buvo užtvertos, jose stovėję antkapiniai paminklai panaudoti kaip pamatas įrangos įtvirtinimui.

Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis pasakojo, kad 1991 metais, kai kapinės vėl sugrąžintos bendruomenei, visa radijo ryšio trukdymo įranga jau buvo išardyta ir išgabenta.

"Kai savivaldybė mums perdavė šitą pastatą, mes radome nuimtus radiatorius, langų ir durų nebuvo, stogas nuardytas. Teritorijoje mėtėsi kaulai, nes kai jie ardė tą radijo ryšio trukdymo įrangą, sunkia technika suniokojo senuosius kapus", – prisiminė F.Puzemskis.

Pasak žydų bendruomenės vadovo, vieta tokiam objektui pasirinkta neatsitiktinai. Sovietai tokiu būdu siekė kuo greičiau sunaikinti žmonių atmintį – ant lietuvių, vokiečių, žydų kapinių neretai atsirasdavo stadionai, mokyklos, kitos įstaigos.

Virė dvejopi jausmai

Paradoksalu, bet kurį laiką radijo ryšio trukdymo stotyje darbavosi vėliau už antitarybinę veiklą nuteistas ir kalintas A.Pašilis.

"Kai 1967 metais 12-osios vidurinės mokyklos direktorė man nebeleido mokytis mokykloje už antitarybinių minčių skleidimą, nuėjau į vakarinę ir pradėjau ieškotis darbo. Kadangi buvau gana gabus radijo konstruktorius mėgėjas, kreipiausi į Girulių telecentro viršininką Andrių Opermaną. Jis patikino, jog darbo man ras, nes radijo mėgėjai reikalingi", – prisiminė A.Pašilis.

Taip jau sutapo, kad darbdaviai A.Pašilio gebėjimus panoro išmėginti būtent radijo ryšio trukdymo stotyje. Jis tik buvo įspėtas niekam nesakyti, ką čia dirba.

"Mano jausmai buvo dvejopi: sąžinės graužimas, kad dirbu tokioje vietoje, juk pats su tėvais kas vakarą klausiausi tų radijo stočių, ir didžiulis smalsumas, – dabar tai viską sužinosiu, kaip dirba šitas objektas, gal kada nors pravers darant kokią nors diversiją", – pasakojo A.Pašilis.

Diversijos jis nepadarė, bet sužinojo išties daug. Tačiau A.Pašilis ten dirbo trumpai, nes greitai išaiškėjo jo politinis nepatikimumas. Tada kilo skandalas, kaip šitoks žmogus atsidūrė tokioje vietoje.

Per visą veikimo laiką tame radijo ryšio trukdymo centre jokių sabotažų neįvyko, nes jame dirbo daugiausia rusų tautybės patikimi, valdžiai lojalūs asmenys.

Slopino elektroniniu triukšmu

TSRS ideologai užsienio radijo stotis pagal turinį skirstė į tris kategorijas. Viena jų – juodosios propagandos, kuriai priskirtas "Laisvės radijas", "Izraelio balsas", "Tiranos radijas" . Jų transliacija slopinta elektroniniu triukšmu.

Pilkosios propagandos kategorijai priskirtas "Amerikos balsas", BBC, "Pekino radijas". Jie blokuoti iškraipytu radijo "Majak" programos garsu.

Nekenksmingos radijo stotys – "Švedijos radijas", ORTF iš Paryžiaus slopinamos nebuvo.

Vakarų radijo stočių blokavimu Lietuvoje rūpinosi pats Antanas Sniečkus. Jis į Maskvą nusiuntė ne vieną raštą. Viename jų rašoma, kad "antitarybinės radijo laidos, taip pat ir lietuvių kalba, pastaruoju metu labai intensyvėja, o turimų techninių priemonių respublikoje visiškai nepakanka, kad būtų galima visiškai tas laidas nuslopinti."

Nurodymai – tiesiai iš Maskvos

Pradžioje radijo stočių blokavimui sovietai naudojo amerikietiškus siųstuvus, kuriuos gavo dar karo metais pagal Lendlizo programą (JAV karinis tiekimas Antrojo pasaulinio karo metu koalicijos partneriams, tarp jų ir Tarybų Sąjungai – A.D.).

Teigiama, kad trukdymo organizavimas kainavo brangiau nei pačių radijo laidų rengimas.

Klaipėdos pašto, esančio dabartinėje Liepų gatvėje, viršutiniame aukšte buvo įsikūręs komandinis punktas.
"Ten dirbantys žmonės turėjo visų "priešiškų" radijo stočių darbo grafikus. Tiesiai iš Maskvos Morzės abėcėle gaudavo šifruotus pranešimus apie darbo pasikeitimus.

Jie turėjo prisistatę specialių radijo imtuvų eterio kontrolei. Aptikę girdimą radijo stotį, paspausdavo mygtuką ir trukdymo stotyje pradėdavo skambėti skambutis", – pasakojo A.Pašilis.

Iš komandinio punkto buvo nurodoma, kurį siųstuvą ir kokiam dažniui įjungti.

Tarp žmonių – slaptas kodas

Užsienio radijo stočių klausymas buvo visuotinis reiškinys. A.Pašilio įsitikinimu, tai prisidėjo prie jaunosios kartos auklėjimo, nes tėvai nesakydavo vaikams, kad Lietuva yra okupuota, nenorėdami, jog atžala taip kalbėtų ir užsitrauktų saugumiečių nemalonę.

"Kas gi anais laikais neklausė užsienio radijo? Juk tai buvo vienintelis tiesos balsas. Prisimenu, abu mano seneliai vakarais, kai aš jau nueidavau miegoti, junginėdavo savo VEF'ą ir bandydavo sugauti kokios nors Vakarų radijo stoties dažnį", – pasakojo F.Puzemskis.

"Labai dažnai skambėdavo: "O ar girdėjai, ką balsai sakė?" Balsais buvo vadinamos visos užsienio radijo stotys, skirtos TSRS teritorijai. Toks žodis prigijo nuo radijo stoties "Amerikos balsas" pavadinimo. Jie rengė laidas ir okupuotai Lietuvai, ten skambėjo kandi tarybinės valdžios kritika", – teigė A.Pašilis.

Klaipėdietis istorikas Dainius Elertas neslėpė, kad nuolat ir pats sovietmečiu klausydavosi užsienio radijo stočių.
"Liaudies folklore buvo ir kitas slaptas kodas. Tie, kurie išgirsdavo kokią nors naujieną per užsienio radijo stotį, patikimiems žmonėms pabrėždavo, kad "Marytė pasakė". Žinantieji suprasdavo, jog informaciją transliavo Vakarų radijo stotis. Paslaptingoji "Marytė" buvo minima ir miestuose, ir kaimuose", – teigė D.Elertas.

Istoriko įsitikinimu, žmonių siekis klausytis to, kas draudžiama, susiklostė dar pokario kovų tradicijų pagrindu. Slaptas užsienio radijo stočių klausymas buvo viena iš pavergtos tautos pasipriešinimo formų.

"Visi jautė melą, tvyrantį oficialioje tarybinėje spaudoje, ir ieškojo kažkokios alternatyvos. Tačiau žmonės aklai nepasitikėjo ir tais visais balsais. Jie paklausydavo "balsų", paskaitydavo tarybinės propagandos ir darydavo savo išvadas. Manau, kad tai padėjo lavinti analitinį mąstymą", – įsitikinęs D.Elertas.

Radijo kontrolė

Radijo transliacijų trukdymas buvo viena iš kovos su priešo "propaganda" formų, ypač dažnai naudota Antrojo pasaulinio karo metais bei Šaltojo karo metu.

Ši "radijo gynyba" pradėjo veikti 1948 metų vasarį, kai prasidėjo "Amerikos balso" transliacijos rusų kalba.

Trukdymai ypač sustiprėjo 1953-iųjų pavasarį, kai rusiškai pradėtas transliuoti ir "Laisvės radijas" iš Miuncheno.

Lietuvoje veikė 5 radijo transliacijų trukdymo stotys. Vienos tokios stoties įrengimas kainuodavo nuo 400 tūkst. rublių (dabar apie 10 mln. litų). Jų efektyvumas miestuose siekė 80–100 proc. Šia veikla, reguliuodami 60 siųstuvų, užsiėmė šimtas žmonių.

Iki Michailo Gorbačiovo "perestroikos" 1985 metais TSRS nepripažino, kad cenzūruoja tarptautinį eterį ar blokuoja radijo signalus, todėl visos trikdžių stotys buvo maskuojamos, vadinamos "objektais" ar "radijo ryšių stotimis".

Iš viso 1988 metais radijo trukdymų stotys veikė 81-ame TSRS mieste.

"Laisvės radijas" buvo vienintelis, kuris be jokių pertraukų buvo trukdomas iki pat 1988 metų lapkričio 30 d., kai apskritai liovėsi visi trukdžiai.

Iki šių dienų radijo trukdymus masiškai naudoja Kinija, Iranas ir Kuba.

Mažesnio intensyvumo radijo ryšio slopinimą vykdo Vietnamas, Šiaurės Korėja, Marokas, Saudo Arabija, Pietų Korėja ir Mianmaras.