Ukrainietis Lietuvoje rado antruosius namus: gyvenimo smūgius vadina pamokomis

Klaipėdoje antruosius namus radęs ukrainietis Sergii Shchegol po dešimties čia gyventų metų be akcento kalba lietuviškai ir prisipažįsta pamilęs Lietuvos uostamiestį. Gyvenimo smūgius ir išbandymus jis vadina pamokomis, o lietuvių ir ukrainiečių skirtumus – naudinga patirtimi.

Magistras taisė padėklus

– Kokia yra jūsų atvykimo į Lietuvą istorija?

– Apie tai būtų galima parašyti visą knygą, bet pabandysiu kalbėti trumpai. Prieš dešimtmetį mano žmona turėjo parvažiuoti į Lietuvą, jei teisingai pamenu, atėjo laikas pasikeisti pasą. Ji grįžo sutvarkyti formalumų, pasimatė su čia gyvenančia seserimi ir grįžo. Kaip tik tuo metu aš baigiau Kijevo universitete Medžio apdirbimo technologijos specialybės magistro studijas. Aš tada dar buvau profesionalus sportininkas, žaidžiau tinklinio komandoje, bet užklupusi krizė iššlavė pinigus iš profesionalų sporto kišenės. Gyvenimas tapo labai nestabilus. Iš Lietuvos grįžusi žmona pasiūlė pabandyti mums apsigyventi jos tėvynėje. Taip nusprendėme kurti savo gyvenimą Lietuvoje.

– Ar jūsų žmona lietuvė?

– Taip. Susipažinome Kijeve, ten tuo metu gyveno jos šeima. Namuose tarpusavyje bendraujame rusiškai.

– Ar jums nebuvo baisu važiuoti į svetimą šalį?

– Buvo nepaprastai sunku. Esu labai bendraujantis žmogus, Kijeve turėjau didžiulį būrį draugų ir pažįstamų, o čia – tik žmoną ir jos seserį. O dar nemokėjau kalbos. Žinojau tik "ačiū" ir "viskas", nes taip vadinasi ir kačių maistas. Žmona pradėjo dirbti kavinėje padavėja, man buvo sunku rasti darbą. Bandžiau tęsti profesionalaus sportininko karjerą, bet Lietuvoje buvo tik viena profesionali tinklininkų komanda Vilniuje, o žaidėjų alga – labai maža. Todėl nusprendžiau ieškoti kito būdo išgyventi. Dabar jau galiu šypsotis prisimindamas, kad turėdamas magistro diplomą dvejus metus remontavau eropadėklus. Tai buvo labai didelis psichologinis išbandymas.

Kad ir kaip būtų sunku, reikia išlikti geranoriškam, ir visa tai kada nors kokia nors forma grįš.

Kalbos kursų nelankė

– Kada ir kaip pradėjo keistis į gera jūsų gyvenimas Klaipėdoje?

– Pradėjau ieškoti, kur galėčiau žaisti bent mėgėjų komandoje, radau, susipažinau su naujais žmonėmis, jie man ir padėjo. Vėliau toje pačioje įmonėje dirbau kiek kitokius darbus ir visą laiką stengiausi išmokti lietuviškai kalbėti.

– Kalbėdamas su jumis ne kiekvienas galėtų išgirsti akcentą. Ar esate imlus kalboms? O gal mokėtės lietuviškai pagal kokią nors ypatingą metodiką?

– Niekada nemaniau, kad turiu kokių išskirtinių gebėjimų mokytis kalbų. Prisipažinsiu, kad net lietuvių kalbos kursų nelankiau. Pradžioje tam tiesiog neturėjau pinigų. Turėjau labai aiškų tikslą išmokti kalbą, nuo pat pirmų dienų siekiau viešumoje nekalbėti rusiškai. Parduotuvėse, viešajame transporte bandžiau bendrauti lietuviškai, kad ir su didelėmis klaidomis. Sunkiausias dalykas buvo perlaužti save. Gal po pusantrų metų ėmiau suprasti, ką žmonės kalba. Pradžioje pastebėdavau žmonių šypsenas, juos prajuokindavo mano pasakymai. Bet stengiausi to nepastebėti, taisydavausi klaidas ir pajutau, kad mano kalbėjimas pradėjo labai greitai tobulėti.

– Ką pasakytumėte Lietuvoje pusšimtį metų gyvenančiam ir lietuviškai taip ir neišmokusiam žmogui?

– Viskas gyvenime yra paprasta, jei tik norėtų, tikrai išmoktų, būdų tai padaryti yra daugybė.

– Kokia yra dabar jūsų profesinė veikla?

– Kai jau nebebijojau prabilti lietuviškai, ėmiau ieškoti labiau kvalifikuoto darbo. Jau porą metų bendrovėje "Klaipėdos baldai" dirbu Kokybės skyriuje, esu vadybininkas, mano darbas – žiūrėti, kad įmonė neišleistų brokuotų gaminių. Darbas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti, turime daugybę algoritmų, viskas labai nepaprasta, o tikslai siekia tolimą ateitį. Kad ir kokį darbą dirbu, stengiuosi jį atlikti gerai.

Moka mėgautis gyvenimu

– Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis apie lietuvius?

– Lietuviai pradžioje pasirodė gal mažiau bendraujantys nei ukrainiečiai, uždaroki. Man net pasirodė, kad kai kurie čia gyvenantys žmonės, nors ir gyvena geriau nei Ukrainoje, bet atrodo ne tokie laimingi. Kai užleisdavau autobuse vietą ar išlipančiai moteriai paduodavau ranką, matydavau žmonių akyse nuostabą. Nusišypsoti kalbantis ar padėkoti man visada normalu. Mano pozicija tokia – kad ir kaip būtų sunku, reikia išlikti geranoriškam, ir visa tai kada nors kokia nors forma grįš. Man regis, ukrainiečiai – atviresni. Pamačiau ir labai gerų dalykų, kurių mano tautiečiai iš lietuvių turėtų mokytis. Vyresnio amžiaus lietuviai moka mėgautis gyvenimu. Dar visai neseniai Ukrainoje žmonės, sulaukę 45-erių, jausdavosi nurašyti, niekam nereikalingi, jie užsidarydavo, niekur neidavo. Matau, kad Lietuvoje 70-mečiai ir vyresni žmonės sportuoja, pramogauja, lankosi teatruose, galvoja apie ateitį ir nelaidoja savęs anksčiau laiko. Iš tokio bruožo mokausi ir pats. Jei lygintume paslaugų ar viešąjį sektorių, tai yra labai ryškus skirtumas. Lietuvoje daugelyje kavinių ar valdiškų įstaigų klientas pasitinkamas su šypsena. Gal išėjusį žmogų darbuotojai ir apkalba, bet į akis negerų emocijų nerodo. Ukrainoje – priešingai, gatvėje svetimi žmonės yra geranoriški ir padedantys, bet įstaigose – tikra katastrofa, neduok dieve, ko nors paklausti, niekas nepadės, kiekvienas vaidina didelį viršininką. Šioje srityje turėtume ko pasimokyti iš lietuvių.

– Ar jūsų mama nekviečia grįžti į Kijevą?

– Tėvo nebeturiu, mama ir brolis tebegyvena Ukrainos sostinėje. Dažnai nuvažiuojame aplankyti saviškių į Kijevą. Mama jau nebesako, kad grįžčiau. Tiesiog man čia geriau sekasi. Ji tai supranta. Praradau nemažai metų, per kuriuos Kijeve galbūt galėjau pasiekti didesnę karjerą. Bet jei taip viskas atsitiko, gal taip turėjo būti. Gal išgyvenęs sunkumų ko nors išmokau, gal tai manyje suformavo tam tikrų savybių, kurios dabar man padeda, todėl esu ramus ir gerai jaučiuosi.

– Ką reiškia jūsų pavardė ir ar ji atitinka jūsų būdą?

– Pavardė turi dvi prasmes. Viena vertus, taip vadinamas puošeiva, pasipuikuoti mėgstantis žmogus. Kita prasmė – paukštis dagilis. Aš manau, kad mūsų giminės žmonės nėra besipuikuojantys, todėl tikiuosi, kad pavardė kilo nuo paukštelio.

Klaipėdoje – lyg kaime

– Ar sutikęs Klaipėdoje neseniai čia atvykusius ukrainiečius jaučiate jiems sentimentus?

– Nedažnai sutinku, nes gyvenu labai intensyvų gyvenimą, bet kai kur nors išgirstu ukrainietišką žodį, visas kūnas nori bėgti padėti, nors net neaišku, ar tam žmogui reikia pagalbos. Žmona dažnai mane stabdo. Aš ten gimiau ir užaugau. O kai ukrainiečiai padaro ką negero, man suspaudžia širdį, jaučiu atsakomybę. Visur visokių žmonių yra, labai skaudu ir gėda, kai tautos vardas minimas neigiamame kontekste.

– Ar jums atrodo, kad Lietuva gali tapti antrąja Ukraina, juk čia dirba ir nekilnojamojo turto perka labai daug ukrainiečių?

– Aš manau, kad taip neturėtų būti, o Lietuvos Seimas turėtų pasimokyti iš blogo Vokietijos, Danijos ar Olandijos pavyzdžio ir pasistengti išsaugoti tautinį šalies identitetą. Tenka išmokti atsiriboti ir svečius laikyti tik svečiais.

– Kaip jums, gyvenusiam šalies sostinėje, sekėsi priprasti prie mažos Klaipėdos?

– Atvažiavau rugpjūčio mėnesį ir šia prasme išgyvenau tikrą šoką. Pirmiausia todėl, kad vasarą vilkėjau rūbus ilgomis rankovėmis, buvo viso labo 18 laipsnių, labai šalta. Be to, labai stebino, kad lauke nėra žmonių. Pas mus net miegamaisiais vadinamų rajonų kiemuose verda gyvenimas. Jaučiausi tarsi kaime, bet kai dabar nuvažiuojame į Kijevą, jau po savaitės aš ilgiuosi Klaipėdos, pamilau šį miestą. Labai aiški infrastruktūra, gatvėse nėra kamšačių, nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą trunka neilgai, todėl neprarandu daug savo gyvenimo laiko, jo lieka šeimai. O dar labai smagu, kad čia yra jūra.

Laisvalaikis – sportui

– Ar dabar dar sportuojate?

– Nuo pat atvykimo į Klaipėdą visada treniravau mėgėjų komandą, dirbau ir su paaugliais. Esu žaidžiantis treneris. Atėjo laikas sukurti vyrų komandą ir jau antrą sezoną ėmėme siekti aukštumų. Mūsų komanda "Amber Arlanga" pernai tapo Lietuvos taurės ir Lietuvos čempionatų čempionais, aukštesnių pasiekimų šalyje nebūna. Klaipėdoje toks rezultatas pasiektas pirmą kartą istorijoje. Labai paprastai tokių aukštumų pasiekti neišeina, nuo rugsėjo iki gegužės manęs namuose nėra, šeima tuo metu manęs nemato, bet jie ateina į varžybas. Sūnus jau bando treniruotis.

– Ar galite paaiškinti, kodėl lietuviai taip prisirišę prie krepšinio?

– Tinklinis laikomas vienu populiariausių sportinių žaidimų po futbolo ir iš dalies krepšinio. Krepšinis – geras sportas, man patinka, bet kol kas nesuprantu, kodėl visas dėmesys čia tenka tik krepšiniui ne vien finansavimo, bet ir žiūrovų prasme. Nesiūlau iš krepšinio atimti pinigų, norėčiau tik atkreipti dėmesį, kad yra ir labai gerų kitų sporto šakų atstovų. Klaipėdoje yra tvirtas tradicijas turintis rankinis, gera futbolo komanda, lengvaatlečiai. Mums pavyko be stipraus palaikymo parodyti labai gerą rezultatą, o tai prilygsta stebuklui. Mums pavyko pelnyti miesto dėmesį, tai yra labai darbštaus ir profesionalaus komandos prezidento nuopelnas. Tinklinis – labai gražus bet kokio amžiaus, pasirengimo, svorio, lyties žmonėms tinkantis sportas. Jame kur kas mažiau traumų nei kitose šakose. Jau turime tinklinio akademiją.

– Ar sportas gali tapti jūsų tolesnės karjeros pagrindu?

– Neatmetu ir tokios galimybės. Kol kas vien iš tinklinio išlaikyti šeimos negalėčiau. Kad ir kaip būtų, norėčiau pasiekti tokį lygį, kad Klaipėdoje būtų pirmas profesionalus tinklinio klubas.


Vizitinė kortelė

1985 m. gimė Kijeve.

2003 m. baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Ukrainos nacionalinį biologinių išteklių ir gamtos universitetą Kijeve.

2008 m. baigė studijas.

2005–2008 m. žaidė tinklinio Ukrainos profesionalų komandoje.

2008 m. Kijeve susituokė.

Nuo 2009 m. pabaigos gyvena Klaipėdoje.

Žmona – Simona, turi septynerių sūnų Danilą ir beveik penkerių dukrą Adrianą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Sigis

Sigis portretas
Smagu jog žmogus va atvykęs į Lietuvą bando stengiasi čia, kurią šeimą. Ne taip kaip mūsiškiai visi bėga iš čia, ir varo ant Lietuvos. Taip yra daug kas negerai su mūsų ta Lietuva, bet kol pats subines nepajudinsi tai ir viskas bus blogai... O kadangi tingi ir renkasi lengviausia emigracijos kelią. Va žmogus iš kitos šalies atvažiavęs gyvena, džiaugiasi miestų kuriame gyvena ir nėra jokio negatyvumo... Siūlau visiems pagalvoti gerai apie tai ;)

putinas

putinas portretas
Kur as ji maciau..?

Neaiškus

Neaiškus portretas
Šypsosi o ant rankos juodas laikrodis
VISI KOMENTARAI 56
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių