Idėją subrandino pyktis

Kai 2002 m. dienraščio "Klaipėda" žurnalistai Klaipėdos universiteto istorikų paprašė surinkti svarbiausias miesto praeities datas, paaiškėjo, kad žmonėms tai įdomu.

Tada miesto ir krašto praeities žinovams pradėjo kirbėti mintis apie viešas paskaitas, tačiau prie konkrečių planų ir veiksmų prieita po kelerių metų.

Ryškiausiu postūmiu viešai kalbėti apie senuosius miesto pastatus tapo ta diena, kai eidamas į darbą Tilžės gatve istorikas Vacys Vaivada pamatė visą gatvę, skendinčią dulkėse.

Tądien ekskavatorius pradėjo griauti senojo malūno pastatą. Fasadinė jo pusė buvo tinkuota ir labiau priminė sovietinį statinį, todėl praeiviai nematė, iš kokių senų plytų jis buvo sumūrytas.

Beje, panašiu metu buvo nugriautas vienas seniausių centrinės miesto dalies pastatų – XVIII a. pastatytas gyvenamasis pastatas, kuriame buvo įsikūręs restoranas "Lūja".

"Mūsų pasipiktinimas buvo nesuvaidintas. Tada paėmėme kelias griaunamo malūno plytas ir nunešėme vieną jų Kultūros paveldo departamento vadovei, kitą – į savivaldybę, kad valdininkai susiprastų, ką daro. Buvo akivaizdu, kad klaipėdiečiai nesusigaudo, kuo vertingi paminėtieji ir daug kitų pastatų. Supratome, kad apie šiuos dalykus labai trūksta informacijos", – pasakojo V.Vaivada.

Tuo metu jis bendravo su Žemaitijos dailininkų sąjungos pirmininku Aleksandru Ilginiu. Žvejų gatvės pradžioje buvo visai neseniai atvėrusi duris šios sąjungos galerija.

Paėmėme kelias griaunamo malūno plytas ir nunešėme vieną jų Kultūros paveldo departamento vadovei, kitą – į savivaldybę, kad valdininkai susiprastų, ką daro.

Bendru sutarimu 2008 m. vasario 28 d. šioje galerijoje įvyko pirmoji paskaita iš ciklo "Vakarai su senąja Klaipėda".

Tada leidėjas ir praeities žinovas Kęstutis Demereckas pasakojo apie senuosiuose atvirukuose užfiksuotą Klaipėdą.

Vėliau vyrai ne kartą svarstė, ar vertėtų paieškoti vakarams kitos erdvės, tačiau visada prieidavo prie tos pačios išvados – galerija tam patogiausia, lengviausiai pasiekiama vieta.

Ėmė nebetilpti galerijoje

Pradžioje buvo nelengva vien todėl, kad žmonės nieko nežinojo apie tokias viešas paskaitas, paskleisti žinią nebuvo paprasta.

Organizatoriai kabindavo skelbimus Klaipėdos universitete, savivaldybėje, turizmo informacijos centro vitrinoje, kartais ir bibliotekose, apie paskaitas skelbė dienraštis "Klaipėda".

Kai susiformavo lankytojų ratas, apie paskaitų laiką ir temą jiems imta pranešti elektroniniais laiškais, o kelerius pastaruosius metus – per socialinius tinklus.

Pirmuosiuose renginiuose dalyvavo vos keli žmonės, bet labai greitai žinia pasklido, susirinkdavo nuo 15 iki 20 žmonių.

Dabar, priklausomai nuo temos ir daugelio kitų aplinkybių, į šiuos vakarus, vykstančius kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį, ateina nuo 30 iki pusšimčio klausytojų.

Vakarų organizatoriai V.Vaivada ir istorikas Dainius Elertas jau buvo sunerimę, kai žmonės nebetilpdavo nedidukėje galerijoje.

Išgelbėjo naujosios technologijos. Klaipėdietis Rimantas Navickas ėmėsi filmuoti paskaitas ir transliuoti jas internetu.

Tad jau kelerius metus "Vakarai su senąja Klaipėda" pasiekia besidominčius miesto praeitimi namuose, žmonėms patogiu laiku.

Pavyko užmegzti ir kontaktą su iš Klaipėdos išvykusiais žmonėmis, emigrantai taip pat stebi šias paskaitas ir net užduoda lektoriams klausimus.

Kuria miesto atmintį

Vakar įvyko 100-oji paskaita iš ciklo "Vakarai su senąja Klaipėda". Būtent tiek jų klaipėdiečiai išklausė per 11 metų.

"Veikiame klubo principu, žmonės čia nebūna įsitempę, jie ne tik klausosi, bet ir patys įsijungia į diskusijas, kelia problemas. Dar turime surengti daug paskaitų, kad klaipėdiečiai suprastų buvusį miesto ritmą, jo gyvenimo taisykles, kurios tiktų Klaipėdai ir dabar", – pasakojo V.Vaivada.

Po karo iš gimtojo miesto išvykę žmonės neteko savo žemės, o nemaža dalis atvykėlių ir po dešimtmečių, praleistų Klaipėdoje, vis dar nejaučia, kad ši vieta jiems yra sava.

Paskaitų tikslas – padėti jiems pamilti Klaipėdą. Net ir ilgą laiką čia gyvendami žmonės dažnai nesusikuria savo atminties.

Miesto veidą kuriantys valdininkai, panašu, elgiasi taip pat.

"Mes nekuriame alternatyvų valdiškam mąstymui, mes kuriame galimybes sukurti miesto atmintį gyventojams ir jį valdantiems asmenims", – apibendrino D.Elertas.

Vakarai kaskart būna vis kitokie, tai priklauso ne tik nuo temą pristatančio žmogaus.

Paskaitų lankytojai braidė po snieguotą senamiestį ir centrinę miesto dalį, vedžiojami didžiąją dalį temų pristačiusių D.Elerto ir K.Demerecko.

V.Vaivada džiaugėsi galėjęs pristatyti klaipėdiečiams savo studentus Lijaną Pušinskytę, pasakojusią apie pokario rezistenciją mūsų mieste, Vasilijų Safronovą, kalbėjusį apie pokyčius mieste praūžus karo audroms.

Ne kartą uždegančiai apie napoleonmetį kalbėjo karybos istorijos entuziastas Egidijus Kazlauskis, apie senųjų klaipėdiškių rūbus pasakojo etnologė Rūta Vildžiūnienė, apie Šventosios praeitį kalbėjo Mikelis Balčius.

Auditorija iš arčiau pažino Klaipėdos universiteto dėstytojus bei mokslininkus: Arūną Baublį, Silvą Pocytę, Nijolę Starkauskaitę, Arūnę Arbušauskaitę, Raimondą Nabažaitę, archeologus Vykintą Vaitkevičių, Ievą Masiulienę, Mindaugą Brazauską, Gintautą Zabielą, Roką Kraniauską, Klaidą Perminą, laisvės kovų tyrinėtojus Aistę ir Gediminą Petrauskus. Pokario Klaipėdos statistikos slėpinius ne kartą atskleidė Rubenas Bukavickas.

Dokumentinių filmų kūrėjas Justinas Lingys dalijosi savo darbais apie jūrą.

Valdininkams neįdomu

"Pirmųjų paskaitų metu pajutome, kad klausytojams sunkiai įkandamos miesto istorijai ir urbanistikai apibūdinti naudojamos sąvokos, bet labai greitai supratome, kad paskaitų lankytojams nebekildavo paprasčiausių klausimų. Tai buvo pirmas pajautimas, kad iki žmonių sąmonės prisibeldėme. Žmonės ne tik užduodavo klausimų, bet ir ėmė siūlyti temas", – džiaugėsi V.Vaivada.

D.Eletras prisiminė, kad būta ir netikėtumų, kai paklausti panoręs klausytojas užsiminė apie negirdėtas įvykių detales ar prasitarė turintis dar nematytų miesto nuotraukų.

Į vakarus renkasi labai skirtingi žmonės. Jauniausi klausytojai – vyresniųjų klasių moksleiviai bei studentai.

Didžiąją dalį klausytojų sudaro darbingi žmonės bei žilagalviai klaipėdiečiai.

Paskaitų organizatoriai prisiminė galerijoje paskaitų metu matę miesto tarybos narį Vytautą Čepą ir kelis savivaldybės darbuotojus. Tarp jų kartą buvo ir Kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas Vidas Pakalniškis.

Tačiau valdininkų susidomėjimas greitai baigėsi, istorikai tai įvertino kaip sąmoningą ignoravimą. Vieni kultūros veikėjai visus metus miega žiemos miegu, kiti stengiasi nematyti, kaip atskleidžiama jautrių miesto vietų praeitis. Nematyti niokojamų plotų vertės yra patogiau.

Tiesa, neseniai pradėjusi dirbti Kultūros skyriaus vadovė Eglė Deltuvaitė, pasikalbėjusi su savo pavaldiniais, teigė, kad skyrius žino apie šią iniciatyvą.

"Dalis specialistų yra dalyvavę ar stebėję diskusijas socialiniuose tinkluose ir su renginio organizatoriumi yra bendravę ne kartą. Kol kas šios paskaitos nėra įtrauktos į skyriaus kuruojamų veiklų planus, tačiau, jei ateityje matytumėme, kad tokio tipo renginiai galėtų praturtinti seną tradiciją ar naują iniciatyvą, be abejo, kalbėtumėmės. Taip pat paskatinčiau organizatorius dalyvauti dalinio finansavimo konkurse istorinės atminties, paveldo ir etninės kultūros srityje – tai viena pagrindinių priemonių, kaip miestas prisideda prie kultūrinių iniciatyvų palaikymo", – teigė E.Deltuvaitė (kalba netaisyta – D.J.).

Skyriaus vadovė nežino, kad paskaitos vyksta gyvai, o ne socialiniuose tinkluose, ir kad vakarų organizatorius yra ne vienas?

Pinigų nė karto neprašė

Šie renginiai nuo pirmojo iki 100-ojo yra nemokami.

V.Vaivada ir D.Elertas nesigiria, kad niekada ir nieko neprašė skirti šiam darbui pinigų. Tačiau ir geranoriškų pasiūlymų iš Kultūros skyriaus jie nėra sulaukę.

Jei kada reikėjo sumokėti, paskaitų organizatoriai tai darė iš savo kišenės. Patys už tai atlygio istorikai negauna ir negali mokėti kalbėtojams.

Ypač apmaudu, kad nėra pinigų iš toliau atvažiuojančių lektorių kelionėms.

Vyrai iš pat pradžių galvojo, jog nebūtina turėti daug pinigų, kad padarytų nemenką darbą. Didžiausias variklis – supratimas, kad žmonėms to reikia.

"Tai yra skirta klaipėdiečiams, to paties miesto, kuriame gyvename, žmonėms. Negerai būtų, jei negalėtume pasidalyti įdomia medžiaga ar pradėtume iš to uždarbiauti. Tai būtų bėgimas nuo idėjos", – kalbėjo renginio sumanytojas V.Vaivada.

Kalbėdami apie pinigus istorikai užsiminė, kad jų reikėtų nusipirkti greitesnį, tobulesnį interneto ryšį. Pripažindami paskaitų vertę miesto kultūrinio gyvenimo formuotojai galėtų prisidėti prie paskaitų archyvo kaupimo bei viešinimo.