Rado jau negyvą

Gandralizdis yra šalia sodininkų namų. Vieną dieną buvęs šios sodų bendrijos pirmininkas Nikolaj Gorčiakov aptiko negyvą gandrą.

„Už namo radau. Kadangi paukštis buvo smulkesnis, mes nusprendėme, kad tai patelė. Lizde liko patinas su keturiais gandriukais. Netrukus vienas gandriukas buvo išmestas iš lizdo. Gal smulkesnis ar ligotas buvo“, – svarstė N. Gorčiakov.

Sodininkai likusį vieną patiną švelniai vadina našliu.

Taip, gandriukų mama dabar esu.

Gamtininkai sodininkams patarė padėti išmaitinti gandriukų vadą.

„Esą jei liko patinas, jis gali pajėgti išmaitinti vaikus, bet jam padėti reikia. Juk našliu liko“, – pastebėjo N. Gorčiakov.

Paukštis bijo vyrų

Arčiausiai gandralizdžio gyvena Irena ir Alvydas Vilinauskai.

Vyriškių gandras neprisileidžia, o štai Irenos nebijo.

„Taip, gandriukų mama dabar esu. Nežinau, kodėl pasirinko mane, gal vyrai per aukšti“, – juokėsi moteris.

Moteris kiekvieną dieną nustatytu laiku atneša gandrui maisto. Ji su maistu pasirodo jau nuo septynių ryto, po to dar po kelis kartus per dieną, o vėlyvą vakarą moteris ateina dar kartelį.

„Kai tik lange žaliuzes atidarau, jis jau prisistato“, – šypsojosi Irena.

O štai vyriškiai, kurie nori tik pasižiūrėti, kaip sekasi gandriukams, nepatinka gandrui. Jei vyrai slepiasi už tujų, gandras artyn neina.

Ieško maisto

„Kai patelė žuvo, gandriukų net galvų nesimatė. O dabar jie stiprūs, jau paaugo“, – pastebėjo Irena.

Sodininkai kažkur perskaitė, kiek maisto reikėtų vienam paukšteliui. Bet gandras turėtų neaptingti, turi dar ir pats ieškotis maisto.

„Pirmiausiai pagelbėjo „Mini Zoo“ savininkas Edvardas Legeckas, jis žuvų mums davė. Paskui aš radau Gargžduose pigiai strimelių. 60 kilogramų paėmiau. Pasisekė. Bet baigia suvalgyti“, – pasakojo Irenos vyras Alvydas.

Išgirdę sodininkų istoriją, faršo ir šaldytų kotletų atvežė vieno vaikų darželio darbuotojai.

„Skambinome gyvūnų globėjams, jie liepė nesikišti, esą tai gamtos reikalas. Na, kaip tai? Gi gandras vienas nepajėgs tiek vaikų išmaitinti“, – pasakojo Alvydas, ragindamas ir kitus žmones padėti jiems išmaitinti gandrų šeimyną.

Irena prisipažino, kad iš pradžių ji pamojuodavo gandrui, jog šis matytų, kad ji neša maisto.

„Dabar jau nustatytu laikus pats atskrenda. Išmoko. Ištempia galvą pievoje, kad aš matyčiau, laukia. Šešis kartus ateina“, – pasakojo Irena.

Gyrė už iniciatyvą

Kovo pabaigoje išsiritę gandriukai, pasak Jūrų muziejaus specialisto Sauliaus Karaliaus, liepos pabaigoje jau turėtų būti palikę lizdą.

„Gandrai minta vabzdžiais, varlėmis. Žuvų retai pasigauna. Bet jei nėra kito maisto, gerai, kad žmonės parūpino žuvų ir faršo. Svarbu, kad maiste nebūtų prieskonių, druskos. Bet geriau nepermaitinti, kad gyvūnams išliktų instinktai patiems ieškoti maisto“, – paaiškino S. Karalius.

Tai, kad iš lizdo buvo išmestas silpniausias jauniklis, specialistas vertina kaip normalų dalyką.

„Gandrai nepripažįsta moralės normų. Jie laikosi išlikimo kodekso. Elgiasi pagal sąlygas. Geriau du jaunikliai išgyvens, nei visi mirs. Gerai, kad žmonės rodo dėmesį nacionaliniam paukščiui. Išgyvens tikrai“, – patikino S. Karalius.