Palangoje kurį laiką rezidavo Vasilijus Stalinas. 1944-ųjų pabaigoje išvijus vokiečių kariuomenę, grafų Tiškevičių rūmuose, dabartiniame Gintaro muziejuje, įsikūrė Vakarų pakrančių apsaugos aviacijos dalinio štabas, kuriam ir vadovavo oro pajėgų generolas, sovietų diktatoriaus Josifo Stalino jaunesnysis sūnus.

Patvirtino liudininkas

Palangoje gyveno J.Stalino sūnus Vasilijus. Šią informaciją, kuri gali būti dar viena legenda, kaip ir Napoleono lobis Rambyne ar Gintaro kambario slėptuvės Lietuvos pajūryje, lygiai po 70 metų vėl sujudino naujojo Palangos muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius.

"Esu girdėjęs tokį dalyką. Reikia tikrinti, tačiau daugiau jokios informacijos apie tai nėra. Net portaluose rusų kalba", – užsiminė J.Liachovičius.

Dienraščiui apklausus ne vieną solidaus amžiaus kurorto senbuvį, paaiškėjo, kad dauguma jų tokio dalyko nebuvo net girdėję.

"Nieko nuostabaus, aviacijos dalinio štabas – uždara teritorija, abejoju, ar jie įsileido ten vietinius net ūkio darbams. Iškart po karo spaudos Palangoje irgi nebuvo, tad niekas nerašė, kas kur gyvena. Be to, manoma, kad V.Stalinas ten buvo palyginti neilgai. Dar vėliau, paskelbus apie J.Stalino kultą, ši tema išvis tapo tabu", – dėstė J.Liachovičius.

Vis dėlto pavyko rasti siūlo galą. Palangiškis gidas Arūnas Šateika domisi mažai kam žinomais kurorto istorijos faktais. Jam esą seni palangiškiai pasakojo, kad dabartiniame Gintaro muziejuje tikrai gyveno Raudonosios armijos lakūnai, tarp jų – ir V.Stalinas.

"Tai tvirtino dabartinis mano kaimynas Jasus, kuris tada gyveno grafų Tiškevičių sodininko namelyje. Buvo dar kitų palangiškių, kurie gyrėsi, kad matė V.Staliną su tais raudonais "lampasais". Bet jokių smulkmenų daugiau sužinoti nepavyko", – prisiminė A.Šateika.

Oro asų kaita

Karo metu ir pirmuoju pokario laikotarpiu Palangos valsčiaus vadovybė jokios realios valdžios neturėjo. Tvarką nustatydavo ir visas sąlygas diktuodavo karinė komendantūra, įsikūrusi būtent Tiškevičių rūmuose. Palangos kariniu komendantu buvo lakūnas V.Stalinas. Vokiečių okupacijos metais Tiškevičių rūmuose Palangoje buvo įsikūręs Luftwaffe dalinys. Pasakojo, kad ten gyveno 50 karo lakūnų asų, jie buvo austrai.

"Senbuviai prisimena, kad tai buvo labai kultūringi žmonės. 1944 m. spalio 8 d. jie staiga išskrido į "faterlandą". Kai čia atėjo sovietų kariuomenė, tuose rūmuose taip pat įsikūrė lakūnai, o štabo viršininkas buvo V.Stalinas", – pasakojo A.Šateika.

Esą apie tai, kas štabo vadas, niekas garsiai nekalbėjo, bet aplinkiniai gyventojai šitai žinojo. Tuokart minėta naikintuvų divizija saugojo Baltijos pakrantės oro erdvę.

Pas diktatoriaus sūnų

Frontui pasislinkus į Vakarus nuo Lietuvos, Klaipėdos krašte galvas pakėlė kriminaliniai nusikaltėliai.

"Kaip tik 1944-ųjų pabaigoje nuo Klaipėdos krašto į Palangą atklydo tokių plėšikų gauja. Jie nebuvo kariškiai, bet nežinia iš kur atsibastę valkatos, tarp jų – ne tik lietuviai. Jie buvo vadinami "Katės" gauja. Taigi šitie valkatos ėmė tas Palangos vilas grobstyti", – teigė A.Šateika.

Minėti nusikaltėliai priminė tuo pat metu Rusijoje siautusią "Juodosios katės" gaują, apie kurią vėliau sukurtas legendinis kino filmas su Vladimiru Vysockiu "Susitikimo vietos pakeisti negalima".

Vis dėlto Raudonosios armijos kariškiams Palangos vilų niokojimas pokariu nelabai rūpėjo, nes ir patys prie tų piktadarysčių prisidėjo.

Kai kuriems vietiniams labai dėl to skaudėjo širdį. Pasakojama, kad vienas kunigas, būdamas Palangoje 1945-aisiais, su pasibaisėjimu išvydęs, kaip gražiausiose vilose įsikūrę kareiviai drasko patalpų interjerą, kūrena duris, baldus, nuskubėjęs pas savo pažįstamą Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininką Viktorą Bergą išklojo viską, ką matė ir regėjo.

Pasakojama, kad būtent V.Bergas ryžosi vizitui pas sovietų imperijos "kronprincą". Atvykęs į Palangą, įsiprašė į grafų Tiškevičių rūmuose įsikūrusį Vakarų pakrančių apsaugos aviacijos dalinio štabą pas V.Staliną.

Plėšimai liovėsi

Koks tas pokalbis buvęs, šiandien jau sunku atkurti, bet pasakota, kad diktatoriaus sūnus, bejausmiu veidu išklausęs V.Bergo kalbą, taip pat bejausmiu balsu pasakęs, jog tvarka bus įvesta.

Ir pažadas pamirštas nebuvo – netrukus reikiamose vietose buvę pastatyti sargybiniai, vandalizmo atvejai liovėsi. Maža to, iš Palangos netrukus dingo ir kriminalinė gauja.

"Pasakojo, kad labai staigiai išsiaiškino tuos banditus ir juos išgaudė. Teismas buvo trumpas – prie sienos, ir viskas", – teigė A.Šateika.

Teigiama, jog V.Stalinas su savo lakūnais iš Palangos į Vainodės aviacijos bazę Latvijoje persikėlė 1945 m. lapkritį. Vietoj išvykėlių rūmuose įsitaisė tarybiniai pasieniečiai.

Raudonasis Vaska-Fligeris

V.Stalinas – kontroversiška asmenybė. Plačiai paplitusi nuostata, jog jis buvęs palaidūnas, girtuoklis ir prastas lakūnas, nepelnytai kilęs karjeros laiptais.

Vasilijus gimė 1921 m. kovo 24 d. Maskvoje tuomečio liaudies komisaro J.Stalino ir jo žmonos Nadeždos Alilujevos šeimoje. Motinos jis neteko būdamas vos 11-os. N.Alilujeva nusišovė, nors jos mirtis – lig šiol dar mįslė.

"Nuo mažų dienų likęs be motinos ir be nuolatinės tėvo priežiūros, aš iš esmės augau supamas apsaugininkų, kurie nepasižymėjo ypatinga morale. Tai paliko ženklą visam tolesniam mano gyvenimui ir charakteriui. Anksti ėmiau gerti ir rūkyti", – taip kažkada atviravo diktatoriaus sūnus, kuris dar vaikystėje pats save pavadino Raudonuoju Vaska.

"Sveikas, tėve. Mokausi naujoje mokykloje. Ji labai gera. Manau, kad tapsiu geru Raudonuoju Vaska", – taip savo tėvui J.Stalinui, užsiėmusiam sovietų imperijos reikalais, rašė Vasilijus.

Ši pravardė jam prilipo, tačiau vėliau, kai jis tapo lakūnu, jį dar vadino Fligeriu (vok. fliegen – skristi). Nors pats Vasilijus reikalavo jį vadinti kitaip.

Britų rašytojas Simonas Sebagas Montefiore savo knygoje "Raudonojo caro dvaras" rašė: "Vasilijus vadovavo Maskvos karinės apygardos ginkluotosioms oro pajėgoms, bet tam darbui jam stigo kompetencijos. Jis reikalavo, kad jo aplinkos žmonės vadintų jį Šeimininku – kaip tėvą".

Vėliau jo adjutantas liudijo, kad Vasilijus "beveik kasdien daug gerdavo. Darbe nesirodydavo ištisas savaites ir vis lindo prie moterų". Jis buvo vedęs keturis kartus, susilaukė keturių vaikų, įvaikino dar tris.

Čekisto genai

J.Stalinas savo sūnui buvo labiau nei griežtas, jis Vasilijų vertino skeptiškai, laikė "išlepintu, vidutinių gabumų berniuku, laukiniu, ne visada sąžiningu, nevengiančiu šantažo, dažnai įžūliu su silpnaisiais".

Nepaisant to, šis vidutiniokas sparčiai kilo karjeros laiptais ir tapo jauniausiu aviacijos generolu Sovietų Sąjungos istorijoje. O prasidėjus didžiajam terorui linksminosi, kaip dera čekistų augintiniui: "Kai tarp pavaldinių buvo demaskuoti keli "priešai", jis įsirengė savo bute kankinimo kamerą ir "mušdavo vyrams per padus plonu virbu", kol šiame Lubiankos filiale prasidėdavo linksmybės", – rašė S.S.Montefiore.

Net Antrojo pasaulinio karo metais tos linksmybės nesiliovė, jis girtas išskrido žvejoti. Lakūnai žuvis gaudė sprogdindami aviacines bombas, viena jų užmušė Sovietų Sąjungos didvyrį. Tėvas Vasilijų pažemino iki pulkininko. Beje, su tėvu santykiai taip ir nesusiklostė iki pat diktatoriaus mirties.

"Kronprinco" galas

S.S.Montefiore savo knygoje rašė: "Kronprincas" Vasilijus buvo nustatęs naujus amoralumo, ištvirkimo ir noringumo standartus. Net skųsdami jį J.Stalinui, karininkai vartojo specialią formuluotę, apibrėžiančią šventą Vasilijaus vietą: "Jis yra artimas sovietų liaudžiai, nes yra jūsų sūnus".

Taigi Vasilijaus likimas labai priklausė nuo jo tėvo gyvasties. Jis pats puikiai suvokė, kad tėvui mirus ne tik neteks visų privilegijų, bet dar gali atsidurti ir už grotų. Po diktatoriaus baigties Vasilijų išsikvietė TSRS gynybos ministras N.Bulganinas ir įsakė jam išvykti iš Maskvos vadovauti kažkokiai atokiai karinei apygardai. V.Stalinas nepakluso. Dar po kelių savaičių generolas leitenantas V.Stalinas atstatydintas į atsargą be teisės nešioti karinę uniformą.

O 1953 m. balandžio pabaigoje – areštuojamas, apkaltintas dėl šmeižto prieš Komunistų partijos vadovus. Tyrimo metu Vasilijus pripažino visus net pačius absurdiškiausius jam mestus kaltinimus.

Tyrimas truko pustrečių metų. Jį nuteisė 8 metus kalėjimo už "antitarybinę propagandą". Vladimirsko kalėjime jis kalėjo kaip Vasilijus Pavlovičius Vasiljevas.

Ten V.Stalinas sunkiai susirgo. 1960 m. jį paleido pirma laiko, Maskvoje paskyrė trijų kambarių butą, pensiją ir netgi buvo keliamas klausimas dėl jo asmeninio turto grąžinimo.

Tačiau nepraėjus nė keturiems mėnesiams, jį vėl areštavo KGB "dėl nesibaigiančios antitarybinės veiklos". Jis vėl sugrąžintas į kalėjimą.

Kai buvo paleistas, jam uždrausta gyventi Maskvoje ir Gruzijoje, taip pat vadintis Stalino pavarde. Pase buvo įrašyta: "Vasilijus Džiugašvilis".

Jis apsigyveno Kazanėje ir mirė iki 41-ojo gimtadienio likus penkioms dienoms. Mirties priežastis – alkoholizmas. Paskutinioji jo žmona Kapitolina Vasiljeva buvo tikra, kad jos vyrą nunuodijo.

Beje, Rusijos Federacijos vyriausioji karinė prokuratūra 1999 m. rugsėjį atšaukė TSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos nuosprendį dėl politinių kaltinimų V.Stalinui.