Klaipėdietei Živilei Kristutienei galėtų pavydėti nemažai dailiosios lyties atstovių – veiklios moters namuose niekada nevysta gėlės. „Galiu sau leisti tokį malonumą, ir tai nuostabu. Juk bet kuriems namams žydinčios gėlės suteikia šilumos ir jaukumo“, – įsitikinusi jau daugelį metų gėlių bei sodinukų verslu užsiimanti klaipėdietė. Nors, pasak verslininkės, šis darbas nėra toks romantiškas, kaip daugeliui gali atrodyti, tačiau pripažino, jog kuriančius, puoselėjančius grožį žmonės dažniau lydi malonios emocijos.

Vizitinė kortelė

Ž.Kristutienė gimė 1968 m. rugpjūčio 26-ąją.

Vaikystė prabėgo Kretingos rajone, Kartenos miestelyje.

Po vidurinės mokyklos trumpam išvyko į Kauną, kur baigė ekonomikos studijas.

Turi dvi atžalas. Sūnus baigė ISM studiją Vilniuje, dukra studijuoja Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.

Pradžia – nuo turgaus

– Ar užsiimti šiuo verslu ir paakino meilė gėlėms, o gal tai buvo tiesiog pragmatiškas žingsnis?

– Meilę gamtai įskiepijo tėvai. Gyvenome sodyboje, kuri buvo pripažinta pavyzdine. Tiesiog visada domėjausi šia sritimi, ir visai tai turbūt pastūmėjo pirmajam žingsniui. Neturiu išsilavinimo, susijusio su augalais, gėlėmis, tad pati visko mokiausi, tobulėjau ir pamažu išauginau savo firmą.

– Viską pradėjus nuo nulio, turbūt buvo nelengva?

– Taip, pradžia buvo sunki. Šiame versle esu maždaug 25 metus. O jis prasidėjo nuo turgaus, po to turėjau nedidelį kioskelį. Ir dabar kai kurie klientai primena, kad anuomet aš jiems esu kūrusi puokštes. Vėliau atsirado parduotuvė, sodo centras, gėlių salonas.

Kokius pastaruosius penkerius metus puokščių nebekomponuoju, tačiau užauginau, išmokiau savo darbuotojus. Kai kurie su manimi jau 20 metų.

Esu žmogus, kuris pasiekia savo užsibrėžto tikslo, tačiau niekada nelipu per kitų galvas. Tiesiog stengiuosi surasti kokius nors tarpelius, tarp kurių galiu išlaviruoti.

„Juodo“ darbo nesibodi

– Net įsukusi sėkmingą verslą nesibodite ir pati stovėti už prekystalio, rūpintis patalpų dekoravimu?

– Taip, ir už prekystalio stoviu su malonumu. Mano, kaip įmonės vadovės, savininkės reputacija nuo to tikrai nenukenčia. Priešingai.

Manau, kad nevalia nuo kliento atsitverti siena. Galbūt tai sau gali leisti tie, kurie uždirba didelius pelnus ir plėtoja kitokius verslus.

Ir prieš renginius pati puošiu salę, nors turėčiau galimybę tiesiog įpareigoti tai padaryti savo darbuotojus.

Turiu būti ne tik visiškai tikra, kad viskas bus padaryta gerai, bet ir stengiuosi dalyvauti tame vadinamajame juodame darbe, kad neatitrūkčiau, nes tada gali kažko ir nebesuvaldyti.

Kartais manęs paklausia – kam tau visa tai, ar tau maža pinigų? Man jų tikrai pakanka, bet jaučiu malonumą tiesiogiai bendraudama su klientais, džiaugiuosi, kai matau, kad jie lieka patenkinti.

Toks betarpiškas ir turi būti šeimos verslas.

Apie negandas neatviravo

– Ar jis įtraukė ir kitus jūsų šeimos narius?

– Turiu du vaikus, jie jau suaugę. Tačiau į šį verslą įsitraukė tik dukra, o sūnus dirba finansų analitiku ir labiau padeda savo patarimais.

– Tad galite būti rami – bus kam perduoti šį su meile išaugintą „kūdikį“?

– Bent jau kol kas ne. Dukra dar turi labai daug ko išmokti.

– Jūsų siūlomame asortimente – ne pirmo būtinumo prekės. Kaip pavyko išsilaikyti per sunkmetį?

– Manau, kad tie, kurie savo verslą kūrė nuo nulio ir daugelį metų, o ne staiga praturtėjo, per krizę visomis išgalėmis stengėsi „nesibankrotinti“, siekė nepalūžti, laikytis finansinių įsipareigojimų.

2009–2010 m. buvo itin sudėtingi, atsiskaitymai už atliktus aplinkos tvarkymo darbus strigo, už daugelį jų liko nesumokėta. Tada reikėjo rinktis – arba bankrotas, arba savo kūdikiui atiduoti viską, ką tik turi, ir toliau eiti į priekį. Aš pasirinkau antrąjį kelią.

Tuo metu daugelis manė, kad gyvenu labai gerai. Tačiau apie tai, ką tuo metu išties išgyvenau, su kokiomis problemomis buvau susidūrusi, žinojo nedaug kas.

Vilioja burės

– Turbūt daugelio akimis šiandien galėtumėte sau leisti daug ką?

– Tikrai ne. Bet neišsiduosiu. Tai susiję su mano svajonėmis. Sakoma, jei garsiai imi apie kažką svajoti, tai ir neišsipildo. Bet man daug ir nereikia. Šiandien turiu aprūpintą buitį, sveikus vaikus, pati esu sveika, savo darbu teikiu džiaugsmą kitiems. Ir tai jau yra daug. O pinigai – ne esminis dalykas.

– Kaip mėgstate atsipalaiduoti, kuo užpildote savo laisvalaikį?

– Daugiausiai laiko praleidžiu prie jūros. Tačiau mėgstu ne gulinėti, o sėdėti kopose, klausytis, kaip ošia jūra. Ir man to pakanka. Taip pat patinka skaityti, domiuosi gėlėmis, augalais – visu tuo, kas susiję su mano verslu. Labai mėgstu su draugais pasiplaukioti jachta. Tai retai pasitaiko, tačiau bent kartą per metus, rugpjūtį, stengiamės išplaukti į marias.

Mano kelionės dažniausiai taip pat susijusios su verslu, visus finansinius išteklius stengiuosi skirti akiračiui plėsti. Tačiau ir būdama parodose, aukcionuose, vaikščiodama po medelynus pailsiu, pasikraunu tos energijos, kurios kiti galbūt gauna gulėdami pajūryje. Be to, atsivežu naujų idėjų, pasižvalgau, kuo būtų galima praturtinti pasiūlą.

Tačiau mūsų rinkoje, ypač Klaipėdoje, sudėtinga pristatyti kokį nors įdomesnį produktą, nes žmonių perkamoji galia – mažoka.

Mėgstamiausios – frezijos

– Ar klaipėdiečiai yra inertiški ir įvairioms šventėms mieliau renkasi tradicines gėles?

– Iš tiesų galima prognozuoti, kokias gėles žmonės rinksis viena ar kita proga, kiekvienais metais kaupiame ir statistiką. Žmonių įpročiai nelabai keičiasi, tik pastebėjome, kad pirkėjai mažiau renkasi puokštes. Štai Kovo 8-ajai tradiciškai daugiausiai nuperkama tulpių.

O šiaip skirtingais metų laikais populiarios sezoninės gėlės. Pavyzdžiui, šiuo metu – narcizai, hiacintai.

– Tiek jūsų įmonės pavadinime, tiek simbolikoje figūruoja frezija. Tai yra jūsų mėgstamiausia gėlė?

– Taip, ir būtent geltona. Šios gėlės man patinka nuo vaikystės. Kiek pamenu, visas pirmąsias puokštes jaunosioms kurdavau būtent iš frezijų. Jos labai gražios ir puikiai laikosi, o užaugintos atvirame grunte Lietuvoje dar ir labai gardžiai kvepia.

Pradžiugina ne visus

– Ar galėtumėte patvirtinti, jog neišrankiausi jūsų klientai yra vyrai?

– Dar ir kokie išrankūs! Štai ir per Valentino dieną turėjome vieną atvejį, vis negalėjome įtikti.

– Ar tautiečiai – džentelmeniški, mėgsta palepinti savo damas gėlėmis?

– Tikrai taip. Sulaukiame užsakymų ir iš kitų Lietuvos miestų. Turime tokių klientų, kurie jau pasitiki mūsų skoniu ir užsako pas mus puokštes, o mes metai iš metų jas vežame tomis pačiomis progomis ir į tuos pačius namus.

Žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų, kai moterys kategoriškai atsisako priimti konkretaus žmogaus siunčiamas gėles.

– O jums pačiai dažnai dovanoja gėlių?

– Faktiškai jų negaunu. Suprantama, jog šiek tiek apmaudu, bet visi mano, kad ir taip dirbu su gėlėmis, tai kam man jų reikia. Tad pasidovanoju sau pati.