Namo po dešimtmečių

"Mūsų žmonės – gana santūrūs. Gal toks ir lietuvių būdas – jie tarsi apsimeta, kad viskas normalu, neretai tik išgėrę pasidaro drąsesni, ima klausinėti, kokia mano religija, – šypteli pašnekovė. – Žinoma, vyresni įvairiai reaguoja, bet jaunimas – kita karta, jie daug laisvesni, jų išvis netrikdo mano išvaizda. Nors aš pati su visais mielai kalbuosi ir su manimi visi gali laisvai kalbėtis. Esu atvira, pati užkalbinu žmones, man patinka bendrauti."

Bent jau į įprastą miesto spalvų paletę jos tarsi nežemiškas įvaizdis – skusta galva, pėdas siekiantis kostiumas – neabejotinai įlieja ryškesnių akcentų. Regėti tokį vaizdą vis dar kiek egzotiška ne tik uostamiestyje: Pija (orig. Ayya Piyadassī) yra vienintelė šiuo metu mūsų šalyje gyvenanti lietuvė – Theravados budizmo vienuolė.

"Žinoma, yra ir daugiau budistų vienuolių lietuvių, bet jie gyvena svetur, tik kartais parvažiuoja. Tad esu vienintelė, gyvenanti Lietuvoje. Bent jau kol kas", – patikslino pašnekovė.

Iš gimtojo miesto į Vilnių krimsti chemijos mokslų išvykusi būdama aštuoniolikos, į namus klaipėdietė sugrįžo daugiau kaip po 20 metų klajonių. Ieškojimų, savęs pažinimo alkis moterį buvo nubloškęs į Indiją, Mianmarą, Didžiąją Britaniją, Ispaniją.

Keliai: į Lietuvą ir gimtąją Klaipėdą Piją po daugelio metų sugrąžino dukters pareiga. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Protas kabinasi į atsiminimus

Pija atvira – gimtinėn ją pašaukė dukters pareiga.

"Sugrįžti paskatino tėčio vienatvė. Prieš tai pastaruosius dvejus metus mokiausi budistiniame universitete Mianmare, kur baigiau magistrantūrą, tad būčiau toliau tęsusi studijas doktorantūroje. Bet tėtis pasakė – kol tu grįši, aš ir mirsiu. Jis yra vienas, aš – vienintelė dukra, mamos netekau prieš trejus metus. Buda mus moko rūpintis tėvais, tai mūsų pareiga. Jei ne ši pareiga, grįžusi nebūčiau", – prisipažįsta pašnekovė.

Vos sugrįžusi praėjusių metų balandį, ji Klaipėdoje ėmė rūpintis ir pirmojo Lietuvoje vienuolio vadovaujamo budistinio centro "Aloka" steigimu.

"Šiandien mano savijauta, žinoma, visai kitokia nei tuo metu, kai buvau vaikas ar paauglė. Regiu nemažai pasikeitimų, bet protas kabinasi ir į tuos senus atsiminimus – smagu matyti savo vaikystės vietas, – potyriais dalijasi vienuolė. – Vakarėjame, atrodome moderniau nei prieš daugelį metų, bet tai normalu, viskas keičiasi. Klaipėda man be galo patinka. Ir žmonės taip pat. Patinka ritmas, kai niekur neskubama."

Yra ir daugiau budistų vienuolių lietuvių, bet jie gyvena svetur, tik kartais parvažiuoja. Tad esu vienintelė, gyvenanti Lietuvoje.

Budizmas ištiko be dramų

Nei dramatiški sukrėtimai, nei lemtingi lūžiai klaipėdietės šiandienos gyvenimo pasirinkimo nenulėmė.

"Nebuvo jokių tokių dalykų kaip nelaiminga meilė ar kokia avarija, liga ar kažkieno mirtis. Tiesiog iki to ėjau palaipsniui, kol atradau tai, kas man iš tiesų artima. Kai buvau vaikas, kiekvieną sekmadienį lankydavausi bažnyčioje, bet kai kažkuriuo momentu, atsiradus pauzei, ten vėl apsilankiau maždaug po poros metų – visiškai nieko, nulis emocijų. Matyt, tiesiog kažkuriuo metu gavau tai, ką turėjau gauti, reikėjo kažko kito. Man atsitiko būtent budizmas, kuris labai patraukė ir įtraukė tiek, kad galiausiai ėmiau vienuoliauti", – dėsto pašnekovė.

Nuo to laiko pasaulietiškasis jos vardas Olga liko tik pase – kitą tapatybę liudijantis mokytojo skirtas vardas ją lydi jau devynerius metus.

"Pija reiškia brangus, brangioji, o Dasi – mato. Vardas gali būti interpretuojamas dvejopai: arba Tas, kuris mato kitus brangius, arba Tas, kurį kiti mato kaip brangų. Vardai parenkami ir priklausomai nuo savaitės dienos, kada žmogus gimė, – konkrečioms dienoms priskiriamos tam tikros raidės. Beje, vardas Olga, kildinamas iš skandinavų Helga, reiškia "šventoji". Kaip patinka, taip ir vadinkite", – šypteli vienuolė.

Į laimę – per pastangas

Budizmas, pašnekovės žodžiais, jai pirmiausia artimas tuo, kad čia nereikia kažkuo tikėti – reikia praktikuoti.

"Buda aiškino, kaip reikėtų gyventi, kad būtum laimingas. Kad laimė nėra kažkieno, o mūsų pačių rankose. Budistai tiki, kad visi gali būti laimingi, sąlygos aplinkui neturi įtakos mūsų laimei. Tačiau, priklausomai nuo to, kiek mes praktikuojame, tiek galime pasiekti ramybės ir laimės", – sako kasdien aktyviai praktikuojanti vienuolė.

Meditacija tiesiog įtraukė, tai suteikia daugiau malonumo nei kažkur nukakti, kažką pamatyti, patirti, prisipažino pašnekovė.

"Kuo daugiau medituoji, tuo labiau supranti pasaulio netobulumą. Ir kad ištrūktum iš to netobulumo, padarytum tam galą, reikia įdėti daug pastangų, daug laiko – ne kartais, ne prabėgomis, – teigė Pija. – Kai Mianmare tapau vienuole, pirmus trejus su puse metų čia daugiau nieko neveikiau, tik meditavau. Į meditaciją pasinerdavau ištisomis dienomis, daug medituodavau ir grįžusi į Europą. Tas režimas kiek pasikeitė tik tada, kai įstojau į universitetą, – supratau, kad reikia ir teorijos žinių, kad galėčiau susišnekėti su žmonėmis, jiems kažką papasakoti."

Mianmare kažkada bent kuriam laikui vienuoliu pabūna turbūt kiekvienas budistas.

"Kaip tik balandį ten buvo švenčiami Naujieji metai, ta proga skiriama dešimt nedarbo dienų. Galima tik spėti, kokia šalies dalis tuo metu tampa vienuoliais. Tas dešimt dienų labai populiaru priimti įžadus, nes tokia patirtis reiškia gerą karmą", – aiškina vienuolė.

Gyvenimas be pinigų išlaisvina

Iš šalies nerūpestingai atrodančią budistų vienuolių kasdienybę išties saisto gausybė taisyklių. Tiesa, moterims jų tenka minimaliai, vos dešimt, palyginti su 273, ir tai tik pagrindinėmis, kurios skirtos vyrams, pasakoja Pija.

Ar vakarietiškos kultūros žmogui tai netampa nepakeliamu iššūkiu, kad ir kalbant apie tokius apribojimus, jog budistų vienuoliai negali priimti pinigų, jais naudotis?

"Tai čia juk kokia laisvė! Šitai tiesiog reikia paleisti, išmokti taip gyventi. Bet man nebuvo sunku, ypač kai pagyveni toje kultūroje – Mianmare tai yra visiškai natūralu ir suprantama. Dabar tais oficialiais dalykais, kurie neišvengiami, padeda pasirūpinti draugai. Apmoka sveikatos draudimą, nuperka maisto. Ar bilietų į keltą, – šypteli pašnekovė. – Pinigai iškraipo mūsų pasaulio matymą, mes pradedame vertinti dalykus ne pagal jų vertę, o pagal kainą. Didelė prabanga ir džiaugsmas, kad yra tokia taisyklė, aš čia matau didžiulę prasmę ir naudą. Tačiau žinau, kad nemažai vienuolių jos nesilaiko, ypač Vakaruose, nes esą tai neįmanoma. "

Kita vertus, pripažįsta klaipėdietė, daugiau kaip prieš 2 tūkst. metų sukurtos taisyklės atspindi visai kitokią nei šiandien realybę, ir prie to taip pat tenka derintis.

Pinigai iškraipo mūsų pasaulio matymą, mes pradedame vertinti dalykus ne pagal jų vertę, o pagal kainą.

Vertybės – universalios

Šiandien Pija su šypsena prisimena savo pačios entuziazmą skrupulingai laikytis basakojystės taisyklės.

"Kai, tapusi vienuole, pirmą kartą grįžau į Europą, buvau nusiteikusi labai ekstremaliai. Pamenu, Ispanijoje žmonės net siūlydavo nupirkti batus. Ne, sakau, man nereikia, čia tokia tradicija", – juokėsi pašnekovė.

Budistų vienuoliai turėtų būti basi, bent jau eidami į vietas, kur yra kitų žmonių, kai renka aukas.

"Indijoje tais laikais, kai gyveno Buda, batai buvo prabanga. Vienuoliai, gyvenantys iš aukų, negali dėvėti prabangiai. Tačiau argi dabar prabanga turėti batus? Kita vertus, mūsų klimato sąlygomis taip pat nepaprasta gyventi pagal visas taisykles, tad ir man teko kažkiek adaptuotis", – sako vienuolė ir pastebi, kad galiausiai netgi Mianmare šios taisyklės šiandien laikosi toli gražu ne visi.

Moteris šmaikštauja, kad galbūt labiau atšilus orams reikėtų basomis išsiruošti rinkti aukų ir šiek tiek nustebinti Klaipėdą.

"Lietuvoje tai darau nedažnai, tačiau Ispanijoje gyvenau iš aukų. Ir tai be galo gražu – matai, kad dosnumas, rūpinimasis kitu, tos nuostabios žmogiškosios savybės neapsiriboja tik kažkokia konkrečia kultūra, jos gyvos visur. Kad ir čia, Klaipėdoje, kai stovint ir renkant aukas mama duoda vaikui avokadą ir sako – eik, įdėk, argi ne gražu? Aš tai darau tikrai ne todėl, kad nemirčiau badu, bet kad tą aukojimo galimybę, dovaną suteikčiau kitiems žmonėms", – sako budistų vienuolė.

Pagalbinių priemonių nereikia

Pasak pašnekovės, būtent taip – kaip gėris pačiam duodančiajam – auka suvokiama Mianmare.

"Aukojimas, dosnumas vaikui čia skiepijami nuo mažumės, tai yra gera karma. Aš pati dažniau regiu gražių pavyzdžių, kai žmonės aukodami džiaugiasi. Tačiau, žinoma, Vakaruose, pavyzdžiui, Anglijoje, yra tekę susidurti ir su kiek kitokiu santykiu, – pripažįsta klaipėdietė. – Tarkime, renki turguje aukas, o kažkam lyg ir nepatogu tai matyti – stovi basa mergiotė be plaukų ir renka maistą. Turbūt kyla kažkoks vidinis kognityvinis disonansas, kaip čia taip gali būti. Ir tada žmogus greitai kažką nuperka, bet tą maistą atiduoda piktai. Nes jam baisiai nepatogu, jis nemoka duoti ir pyksta."

Tėkmė: pastaruoju metu mažiau atsiskyrėliškai gyvenanti vienuolė prisipažįsta, kad dalijimasis savo žiniomis su kitais šiandien yra svarbi ir jos pačios tobulėjimo dalis.

Kokią galimybę pelnyti karmos taškų tokiu būdu turi ji pati?

"Aš aukoju Budai ir tiems žmonėms, su kuriais dalijuosi savo žiniomis ir mokymu. Šiuo metu jaučiu, kad tas dalijimasis svarbus ir mano pačios tobulėjimui, tačiau kai šitas etapas baigsis, vėl labiau atsiduosiu meditacijai", – sako Pija.

Galbūt kažkas pasakytų, kad pasinerti į meditaciją galima ir tiesiog būnant gamtoje, klausantis muzikos ar skaitant knygą.

"Pirmiausia meditacija skiriasi gyliu, ramybės lygiu, – replikuoja pašnekovė. – Be to, jei kalbame apie buvimą gamtoje, kitus dalykus, vadinasi, mes esame nuo to priklausomi. Buda mus mokė laisvės, kaip būti nepriklausomam. Aš medituodama esu nepriklausoma, tam man nereikia nei gamtos, nei kažko kito."

Troškimai troškina

Kaip vaizdžiai sako pati Pija, ji neįsikibusi nei į vienuolės drabužius, nei į šukuoseną.

"Kai tapau vienuole, neužsibrėžiau tikslo, kad štai ja būsiu iki tada ir tada. Tiek, kiek jausiu, kad man tai padeda judėti į priekį, švarinti protą, padėti kitiems, tiek tai ir darysiu. Medituosiu tol, kol padarysiu galą kančiai, ir aš tikiu, kad tai įmanoma. Ką tai reiškia? Tai yra tol, kol visiškai panaikinsiu troškimą ir neišmanymą. Nes mūsų troškimai yra mūsų kančios priežastis. Troškimai troškina. Kai mes kažko pasiekiame, tą akimirką jaučiamės patenkinti, bet troškimas niekur nedingsta, atsiranda kitas objektas. Kai nėra troškimo, ateina ramybė", – kalba klaipėdietė.

Uostamiesčio Žvejų gatvėje įkurtas budistinis centras užuovėja tokios ramybės paieškoms tapo ne tik jai pačiai. Pamedituoti čia žmonės atvažiuoja ir iš Vilniaus, Alytaus, kitų miestų.

"Mano siekis buvo padėti žmonėms palaikyti jų praktiką. Nuvažiuoti į atsiskyrimo stovyklą bepigu. Mūsų laikais gausu įvairių stovyklų. Nuvažiuoji, grįžti, o kas paskui? Jei nieko nedarai – pasibaigia visa tavo ramybė, lieka tik prisiminimai. Juolab klaipėdiečiai turi puikią galimybę ateiti čia kartu pamedituoti kiekvieną rytą ir vakarą. Ar prisijungti kad ir pusvalandžiui ar 20 minučių. Galiausiai žmonės gali ateiti tiesiog pasmalsauti, pasikalbėti su vienuole", – šypteli pašnekovė.

Apie pasirinkimus

Ayya Piyadassī (Aja Pija Dasi) budistines meditacijas praktikuoja nuo 2007 m., o nuo 2013-ųjų tai daro dėvėdama budistų vienuolės apdarus.

Mianmare sutikusi talentingų Abhidhammos mokytojų, Pija baigė budizmo ir pali kalbos magistro studijas.

Klaipėdos "Alokos" centre ji moko ne tik meditacijos, bet ir teorijos, įgytomis žiniomis dalijasi, kaip tai priimta tradicijoje: kalbėdama apie Dhammą laisva forma ir labiau akademiškai – skaitydama paskaitų serijas.