Vienas jauniausių Uosto kapitono tarnyboje dirbančių kapitonų nesigėdija jauno amžiaus. Už 36 metų Eduardo Ringio nugaros – nemaža jūrų kapitono patirtis, todėl jaunas specialistas tikino, kad šį pavasarį užimtos aukštos pareigos – dar vienas iššūkis jo gyvenime.

Norėjo tapti lakūnu

– Esate jauniausias kapitonas?

– Yra jaunesnių už mane. Tačiau gal tokiose pareigose esu vienas jaunesnių kapitonų.

– Iš kur ta meilė jūrai?

– Esu gimęs Klaipėdoje. Tėvas buvo jūrininkas. Buvau septynerių, kai jis mane pirmą kartą pasiėmė į jūrą. Gal todėl jūra man nesvetima. Sovietiniais laikais jūrininkai namiškius nudžiugindavo ypatingomis lauktuvėmis. Dar kai mažas buvau, smalsavau, tad kurgi tos visos gėrybės yra. O išvysti laivų toliau už uosto vartų nebuvo įmanoma.

– Turite ne tik lietuviško, bet ir latviško kraujo.

– Taip, tėvas gimęs Daugpilyje, tačiau baigęs mokslus atvyko gyventi į Klaipėdą. Čia sutiko mano mamą ir pasiliko. O štai mama turi ir lenkų, ir baltarusių kraujo. Tėtis yra toks žmogus, kuris keturis dešimtmečius sugebėjo būti ištikimas vienai kompanijai. Jis iki šiol dirba Lietuvos jūrų laivininkystėje.

– Pats lengvai pasirinkote jūrininko profesiją?

– Dvejojau: tapti jūrininku ar aviatoriumi. Ilgai galvojęs pasirinkau jūrą. Man tuo metu atrodė, kad aviacija ne taip sparčiai vystosi, o jūrininko profesija – perspektyvesnė. Aviacijoje yra daugiau suvaržymų. Juk dirbdamas jūrininku gali rinktis įvairias kompanijas, skirtingas laivų vėliavas. Aviacijoje kompanijos saugo savo darbo rinką ir šioje srityje sudėtingiau daryti karjerą.

Krikštynų išvengė

– O jūrininko karjera kur prasidėjo?

– Žvejybiniame laivyne. Reikėjo nuo ko nors pradėti. Be patirties, be tam tikros kvalifikacijos nė viena kompanija nenori priimti jauno specialisto. Pirmas mano reisas truko 9 mėnesius ir 21 dieną. Tuo metu buvo 19 metų. Dirbau Šiaurės Afrikos regione. Teko plaukioti ties Mauritanijos pakrante. Tai buvo didysis žvejybinis traleris su 70 žmonių įgula.

– Tad buvote pakrikštytas jūroje?

– Aš to išvengiau. Taip jau nutiko, kad nekirtau ekvatoriaus. Tos jūrinės tradicijos egzistuoja, aš jas gerbiu. Tik šiuo metu, kai jūrininko profesija įgijo kitų atspalvių, jau mažiau kreipiamas dėmesys į tokias tradicijas. Kartais tenka pradėti darbą laive net neišsipakavus lagaminų. Dar pakeliui į kajutę reikia atlikti daugybę užduočių. Tačiau tikiuosi, kad šį krikštą galėsiu patirti kitomis aplinkybėmis. Galbūt kokiame nors maloniame kruize.

– Jūrininkai prietaringi žmonės?

– Žinoma. Pavyzdžiui, negalima žerti nuo stalo trupinių į saują. Sakoma, kad neturėsi pinigų. Jei saulė iš ryto yra raudona, bus oro permainų, kils vėjas. Jei saulė raudona vakare, ryte bus geras oras. Nesu labai prietaringas, tačiau vienu metu reise nesiskutau. Tai truko 4 savaites. Įgula pagal mano barzdą žinojo, kiek laiko aš jau laive.

– Po pirmojo reiso nedingo ūpas toliau siekti jūrininko profesijos?

– Supratau, kad tai, ką mačiau, ne mano jūra. Man reikia kitokios. Nusprendžiau studijuoti Jūreivystės kolegijoje. Mokslus pradėjau neakivaizdiniame skyriuje. Ėmiau dirbti vienoje kompanijoje, o į jūrą išplaukiau būdamas kadetu, nors jau žinojau, kad noriu tapti laivavedžiu. Tuo metu jau turėjau jūreivio sertifikatą. Šiame reise patekau į daugiatautę įgulą ir tai buvo gera pamoka mokantis užsienio kalbų. Plaukiojome intensyviu grafiku, vienas po kito keitėsi uostai. Kontraktą baigiau jau eidamas aukštesnes pareigas.

Likimas buvo maloningas

– Kas labiau gelbėjo darbe – praktika ar teorinės žinios?

– Jūrininko profesija remiasi praktika. Teorinės žinios suteikia tik vidinės ramybės. Man pavyko suderinti mokslus ir darbą. Labai greitai "surinkau" plaukiojimo cenzą, kurio reikėjo norint gauti laivavedžio diplomą – budinčio kapitono padėjėjo pareigoms tokiems laivams, kurių bendras tonažas viršija 500 tonų. Jei jūroje darysi klaidas, tokias kaip netinkamas plaukiojimo cenzo įforminimas, gali prarasti patį brangiausią dalyką – laiką, nes, nepatvirtinus plaukiojimo cenzo, jį reikės "rinkti" iš naujo.

– Kokiuose laivuose teko plaukioti?

– Mano patirtis sukaupta užsienio laivyne. Dirbau laivuose, plaukiojančiuose su vokiečių, austrų, olandų, norvegų vėliavomis. O pastaruosius kelerius metus – Didžiosios Britanijos laivyne. Teko išmokti daugybę dalykų, sužinoti jūrinės teisės subtilybes. Patirtis sukaupta ir dirbant keltuose. Juose pradėjau dirbti nuo 2004-ųjų, ėjau antrojo kapitono padėjėjo pareigas, o 2011 metais grįžau iš reiso jau būdamas kapitonu. Teko pereiti visus laiptelius.

– Patiko darbas keltuose?

– Man keltai visuomet patiko. Kelte "Sea Corona" plaukiojau iš Klaipėdos į Daniją. Kadangi Baltijos jūra yra labai judri, patirtis buvo tikrai įdomi. Mano darbas šiame kelte truko 2,5 metų. Vėliau teko dirbti ką tik pastatytame ir su Didžiosios Britanijos vėliava plaukiančiame kelte "Tor Corona".

Nuo įtampos krito svoris

– Kokia patirtis jūroje buvo sudėtingiausia?

– Tik baigęs mokslus ir dar neturėdamas laivavedžio patirties susipažinau su vienu laivų savininku iš Švedijos, kuris pasiūlė vyr. kapitono padėjėjo pareigas nedideliame laive. Teko plaukioti Šiaurės jūroje, Elbės, Vėzerio ir kitomis upėmis. Buvo visko. Praktinės patirties stoka vertė keisti marškinius, kurie likdavo šlapi nuo prakaito. Situacija buvo sudėtinga, o adaptacijos periodui nebuvo laiko. Bet po pirmojo reiso jau žymiai lengviau išplaukiau į antrąjį.

– Aktoriai kartais visą gyvenimą neatsikrato scenos baimės. Kiek reikia laiko, kad kapitonas atsikratytų panašaus jausmo?

– Vieniems daugiau, kitiems mažiau. Mane aplinkybės įmetė į sudėtingas situacijas, tad man reikėjo metų, kad atsirastų automatizmas ir nebebūtų jaudulio. Baimę įveikti yra sunku. Tačiau įmanoma.

– Kur teko dirbti iki atėjimo į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją?

– Nuo 2007 metų dirbau vienoje Švedijos kompanijoje, kurios keltai plaukioja su Didžiosios Britanijos vėliava. Taip sutapo, kad sugrįžau dirbti į Klaipėdą nauju keltu. Tačiau po dvejų metų darbo vyr. kapitono padėjėju ir "surinkęs" pakankamą plaukiojimo cenzą kitam jūriniam laipsniui susidūriau su problema. Atsirado reikalavimas, kad laivų, kurių tonažas viršija 3 tūkst. tonų, kapitonas turi turėti aukštąjį jūrinį išsilavinimą.

Nors mano mokslai truko 4,5 metų, tačiau Jūreivystės kolegija tuo metu suteikdavo tik aukštesnįjį išsilavinimą, todėl teko baigti išlyginamąsias studijas. Tuo pat metu ir dirbau, ir mokiausi. Tačiau kai visi kolegos, gavę diplomus, nuskubėjo švęsti, aš nužingsniavau į Saugios laivybos administraciją laikyti kapitono egzamino.

Manevravo lyg chirurgas

– Kas laukė naujai iškepto kapitono?

– Į pirmą reisą kaip kapitonas mokinys išplaukiau kartu su savo kolega – labai patyrusiu kapitonu iš Švedijos, tam, kad išmokčiau visų kelto valdymo ypatumų. Tuo metu pataikiau dirbti Šiaurės jūroje, o reisai truko tarp labai įdomių uostų – Vokietijos uosto Cuxhaven Elbės upėje ir Didžiosios Britanijos uosto Imingemo Hamberio upėje. Hamberio upė žinoma kaip viena judriausių Didžiojoje Britanijoje. Anglų locmanai vėliau mane tikino, kad jei ištversiu šį išbandymą, vėliau jau nebus nieko baisaus. Šioje vietoje potvyniai ir atoslūgiai vandens lygį pakeičia iki 7 metrų.

Teko plaukti šliuzų sistema. Srovės upėje yra milžiniškos. Kai prasideda potvynis, prioritetas yra laivams su labai didele grimzle, jų įplaukimo laikas suskaičiuotas minutėmis. Kelto plotis buvo 27 metrai, o šliuzo plotis siekė 27,5 m. Iš šonų lieka po 25 centimetrus. Tačiau tai dar nebuvo sudėtingiausia, nes už šliuzo laukė labai mažas dokas, kuriame jau pristatyta laivų. Jame dar reikėdavo apsisukti, atbuline eiga praplaukti pusę kilometro, o pačiame gale tekdavo prisišvartuoti šonu prie jau kito kelto. Tas šliuzas kapitonų buvo vadinamas "auksinių plitų šliuzas", nes mažiausios klaidos, jeigu laivas pažeistų infrastruktūrą, jo savininkui kainuotų didelius pinigus.

– Toks manevravimas prilygsta chirurgo operacijai?

– Žinoma. Stovi prie laivo valdymo pultelio, operuoji laivo valdymo sistemomis, tarp jų ir varikliais, kurių bendra galia viršija 20 tūkst. kilovatų. Kai yra tokios sudėtingos navigacinės sąlygos, kitokį palyginimą būtų sunku surasti.

– Ar negaila laiko, praleisto jūroje, dabar dirbant uosto kapitono pavaduotoju?

– Tai labai įdomus darbas. Man jis – taip pat iššūkis. Dirbant jūroje nuo žemiausių pareigų iki kapitono įgyta patirtis ir žinios neleidžia būti tokiu vadovu, su kuriuo pats nenorėčiau dirbti.

– Į kokias pareigas pirmiausia buvote pakviestas?

– Į Laivyno skyriaus viršininko. Tuo metu direkcija turėjo 7 laivus. Perėmiau ir vieną "kūdikį" – naujai statomą hidrografinį laivą "Lotas". Jo statybos buvo man nauja patirtis. Vėliau pasiūlė eiti uosto kapitono pavaduotojo pareigas. Šis darbas turi savo specifiką. Galima visą gyvenimą plaukioti jūroje ir net nenutuokti apie šią darbo sritį. Manęs krantas neslegia, gal aš jo ir pasiilgęs buvau. Jūrininko darbe, žinoma, mažiau biurokratijos, darbas dinamiškesnis.

Vizitinė kortelė

Gimė 1978 m. vasario 28 d.
2003 m. Lietuvos jūreivystės kolegijoje įgijo laivavedžio specialybę.
2011 m. Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje baigė transporto inžinerijos studijas.
2000–2002 m. jūreiviu dirbo įmonėse "Askoldas" ir "Saga".
2003–2011 m. dirbo vyr. kapitono padėjėju, 2-ojo kapitono padėjėju.
2011–2012 m. dirbo kapitonu.
2012–2013 m. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje – Laivyno skyriaus viršininkas.
2013–2014 m. dirbo KVJUD Uosto priežiūros tarnybos laivybos vadovu.
2014 m. buvo KVJUD Uosto priežiūros tarnybos kapitonu-konsultantu, dabar – Uosto kapitono pavaduotojas.