Pats rinko aukas

– Kada susidomėjote per Antrąjį pasaulinį karą žuvusiais savo tautiečiais?

– Tai prasidėjo dar tada, kai buvau kareivis. Tuomet kiekvienais metais rinkdavome aukas Vokietijos karių kapų priežiūros sąjungai "Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge e. V.". Mes eidavome per kareivines nešini aukų dėžutėmis, kartais aukas rinkdavome mieste. Tiesiog prašydavome praeivių aukoti pinigų žuvusiųjų kare kapų priežiūrai ir karo aukų paieškai. Aš mačiau, koks tai kilnus darbas, ir pradėjau tuo daugiau domėtis. Be to, federalinė "Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge e. V." būstinė yra įsikūrusi Kaselyje, visai netoli nuo mano gimtinės. Tad, galima sakyti, jau labai anksti supratau, kokia svarbi yra ši organizacija.

– Gal tai susiję su jūsų domėjimusi šio karo istorija?

– Domėtis Antrojo pasaulinio karo istorija mane paskatino mano senelis Wilhelmas. Dar būdamas vaikas sužinojau, kad kare jis buvo parašiutininku. Iš pradžių jis man nedaug ką pasakojo, nes galvojo, jog esu per mažas, tačiau bėgant metams jis pastebėjo, kad aš iš tikrųjų domiuosi istorija. Tuomet pradėjo išsamiai dalytis savo prisiminimais. Tad domėtis istorija pradėjau daug anksčiau, nei dirbti "Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge e. V.". Kito senelio, Karlo, apie tai negalėjau nieko paklausti, nes jis dėl savo kilmės buvo laikomas netinkamu karinei tarnybai ir, kaip ir jo tėvas, kentė tuomečio režimo represijas. Vėliau, jau suaugęs, studijavau istoriją ir politikos mokslus Kaselyje, Getingene ir Ciuriche.

Didžiausiu autoritetu ir pavyzdžiu savo gyvenime laikau senelį Wilhelmą, kuriam esu už viską dėkingas.

– Ar jūsų šeimos istorijoje yra iš karo negrįžusių žmonių?

– Taip, mano močiutės iš tėčio pusės brolis žuvo Antrajame pasauliniame kare. Mano močiutė vis prisimindavo, kaip ji savo brolį po paskutiniųjų atostogų namuose 1944-aisiais išlydėjo traukinių stotyje ir netrukus po to jis žuvo mūšyje gyvenvietėje netoli Vitebsko, Baltarusijoje. Močiutė visada nešiojosi dvi savo brolio nuotraukas. Po jos mirties nuotraukos dingo. Deja, iki šiol močiutės brolio Hermano palaikai nėra surasti.

– Papasakokite truputį apie save, pomėgius, žmones, kuriuos laikote autoritetais.

– Mano didžiausi pomėgiai – plaukimas, skaitymas, knygų rinkimas, esu jų sukaupęs bemaž porą tūkstančių, didžioji dauguma – istorine tema. Kuriu eilėraščius ir įvairius trumpų istorijų tekstus. Mano mėgstamiausios istorinės asmenybės – Martinas Lutheris ir Thomas Müntzeris. Pirmąjį gerbiu ir juo žaviuosi todėl, kad mokėjo klausyti liaudies ir suprasti, ką žmonės kalba, pats mėgo vartoti grubias patarles ir kalbėti liaudišku stiliumi. T.Müntzerio veiklą apibūdinantys žodžiai "qui pro veritate militat in mundo" (kuris kovoja už teisingumą pasaulyje) mane visada įkvepia daryti gerus darbus. Didžiausiu autoritetu ir pavyzdžiu savo gyvenime laikau senelį Wilhelmą, kuriam esu už viską dėkingas.

Šeimos praeitis – įspūdinga

– Kuo vertėsi jūsų seneliai, iš kurios Vokietijos dalies esate kilęs?

– Tai iš tikrųjų emocijas keliantis klausimas. Mano šeimos istorija – labai įvairialypė. Tėčio senelio šeima buvo kilusi iš buvusios Eseno kunigaikštystės Vokietijoje, kurioje gyveno ilgus šimtmečius. Tėčio močiutės šeima buvo kilusi iš Prancūzijos. Tai buvo prancūzų religiniai pabėgėliai (hugenotai), kurie dėl savo religijos buvo persekiojami ir iš Prancūzijos XVII amžiuje bėgo į Vokietiją. Kai kurie hugenotai tuo metu apsigyveno ir Rytų Prūsijoje. Dalis mano mamos šeimos yra kilusi iš Reino krašto Vokietijoje, dalis – iš dabartinės Lenkijos Rytų Pamario krašto miesto Tčevo (vokiškai – Dirschau) prie Vyslos. Kaip matote, aš domiuosi savo šeimos genealogija.

Marcas Mülleris / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip tapote organizacijos "Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge e. V." nariu?

– Visiškai paprastai. Kai tik pamačiau darbo skelbimą, pagalvojau, kad tai yra labai geras reikalas, ir pateikiau prašymą. Šiandien suprantu, kad tai buvo teisingas sprendimas.

– Kuo jums įdomi ši veikla?

– Mano nuomone, tai yra labai svarbi organizacija, ji užsibrėžusi tikslą išsiaiškinti žmonių likimus. Kai mes atrandame žuvusių kareivių palaikus, juos galime identifikuoti. Tikėtina, kad dar yra gyvas koks nors to žuvusiojo artimasis ar šeimos narys, kuris visą savo gyvenimą laukė tos vienintelės žinutės apie žuvusįjį kare. Kartais galime pakviesti dar esančius gyvus artimuosius ir į perlaidojimo ceremoniją. Dažniausiai jau senyvo amžiaus žmonės būna labai dėkingi, kad po ilgų nežinios dešimtmečių gali stovėti prie savo vyro, brolio ar tėvo kapo. Tada yra aiškiai suprantama, kad mes darome gerą darbą. Mano vadovas yra teisingai pasakęs: "Mes dirbame dėl žuvusiųjų bei jų artimųjų ir tarnaujame taikai."

– Kaip manote, ar įmanoma rasti visų Lietuvoje žuvusių jūsų tautiečių palaikus?

– Aš nesu tikras, ar yra įmanoma surasti ir identifikuoti visus žuvusiuosius, nesvarbu, kokios jie tautybės. Tačiau laikausi principo, kad turime stengtis tai daryti, turime išsiaiškinti žmonių likimus. Norėčiau laikraščio skaitytojų paprašyti kreiptis į mane, jeigu turi informacijos apie žuvusius vokiečių kareivius Lietuvoje, žino jų palaidojimo vietas ar patys rado jų palaikus ar kareivių turėtų atpažinimo ženklų. Taip mes išreikšime pagarbą žuvusiesiems ir juos galėsime deramai perlaidoti. Turima informacija prašytume pasidalyti su manimi el. paštu [email protected] arba su "Klaipėdos" redakcija.

Žaidimai karu – abejotini

– Kokių išvadų pats sau pasidarėte apie Antrąjį pasaulinį karą, kai ėmėte dirbti "Volksbund"? Ar darbas šioje organizacijoje pakeitė jūsų supratimą apie Antrąjį pasaulinį karą?

– Kaip minėjau, dar prieš pradėdamas dirbti "Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge e. V.", intensyviai domėjausi istorija. Pats buvau karininku ir žinau, kokia yra svarbi taika mūsų dienomis. Mano požiūris į karą yra toks pat, kaip ir anksčiau. Aš jam nepritariu ir jo nepripažįstu. Prūsų karo teoretikas C.Clausewitzas yra pasakęs, jog karas yra politikos tęsimas, tik kitomis priemonėmis. Nors aš C.Clausewitzą labai vertinu, visgi norėčiau jam pasakyti, kad karas niekada neturėtų būti priemonė siekti tikslų.

– Kaip vertinate karybos istorijos rekonstrukcijomis užsiimančių žmonių pomėgį atkurti karo laikų kariaujančiųjų pusių amuniciją, uniformas, rengti karo mūšių inscenizacijas?

– Suprantu, ką turite omenyje. Ypač skeptiškas esu, kai kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą. Karas nėra žaidimas. Aš nesuprantu žavėjimosi tokiais rekonstrukciniais renginiais. Visgi, jeigu jais siekiama vaizdžiai paaiškinti tam tikrus istorinius įvykius ar sąsajas, tai galima būtų suprasti. Tačiau būtų skirtumas, jei mano gimtajame mieste ekskursijos vadovas vilkėtų viduramžių landsknechto, t. y. samdyto kareivio uniformą arba ekskursiją tvirtovėje vestų asmuo, apsivilkęs vermachto uniformą.

Lietuviams yra ko pavydėti

– Kada ir kokia buvo jūsų pažintis su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis?

– Norite tikėkite, norite ne, anksčiau rinkau pašto ženklus, taip pat ir iš Baltijos valstybių. Taip aš susipažinau su šiuo regionu ir jo žmonėmis. Taip pat prieš daugelį metų susirašinėjau laiškais su bičiule iš Lietuvos. Tačiau tik 2018 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje ir Klaipėdoje. Žinoma, jau žinojau apie Kuršių nerijos grožį, nors apie tai buvau skaitęs tik iš knygų.

– Ką galite pasakyti apie Lietuvos žmones, su kuriais jums tenka susidurti? Ar jaučiate pasaulėžiūros skirtumų? Ar jaučiatės čia saugiai, komfortiškai?

– Tie, kuriuos teko sutikti, buvo labai malonūs. Nesvarbu, ar kalbėjausi su Klaipėdos universiteto mokslininkais, ar kavinėje prie Dangės, ar kokioje kitoje vietoje bendravau su žmonėmis, visur visi buvo labai draugiški. Žinoma, į kai kuriuos reiškinius Lietuvoje žiūrima kitaip nei Vokietijoje, bet tai yra skirtingo vystymosi po 1945 m. ir geografinės padėties išdava. Norėčiau pastebėti, kad pavydžiu lietuviams greito ir pigaus interneto. Dėl saugumo galiu pasakyti, kad Lietuvoje, ir visų pirma Klaipėdoje, jaučiuosi labai saugiai. Net ir naktimis gatvėmis vaikščiodamas vienas nepatyriau nieko blogo.

Vizitinė kortelė

Gimė 1978 m. rugpjūčio 23 d. Hofgeismare netoli Kaselio (Eseno žemė, Vokietija).

Norėjo tapti kunigu, tačiau po tarnybos kariuomenėje nusprendė studijuoti istoriją ir politikos mokslus.

Studijavo Kaselyje, Giotingene ir Ciuriche, būdamas studentas dirbo Lenkų muziejuje Rapersvilyje (Šveicarija).

Yra parašęs publikaciją Lenkijos ambasadai Berne.

Tarnavo Vokietijos kariniame jūrų laivyne, buvo karo istorikas, mokymų vadovas, pabėgėlių stovyklos karinis vadovas, štabo planavimo skyriaus karininkas, laivo karininkas, dirbo mokytoju federalinėje policijos mokykloje.