Aštuoniasdešimtmetį švenčiančiai Lietuvos kino ir teatro legendai klaipėdiečiui Vytautui Paukštei teko ne vieno garsaus šalies valdovo vaidmuo. Aktoriaus įsitikinimu, per amžius žmogaus esmė nepasikeitė.

Vizitinė kortelė

Gimė 1932 m. liepos 2 d. Kaune.

1953 m. – baigė Vilniaus A.Vienuolio vidurinę mokyklą.

1953–1957 m. – studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

1957–1962 m. – Marijampolės (tuomečio Kapsuko) dramos teatro aktorius.

Nuo 1963 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius.

1971–1986 m. – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas.

1976 m. – LTSR nusipelnęs artistas.

1982 m. – LTSR liaudies artistas.

2002 m. apdovanotas LR Vyriausybės meno premija.

2007 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

2008 m. pelnė Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą.

2008 m. suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas.

2012 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jam įteikė ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didįjį kryžių.

Suvaidino daugiau nei 90 vaidmenų teatre, per 50 – kine.

Vaidino filmuose "Jausmai", "Herkus Mantas", "Septyniolika pavasario akimirkų", "Seklio Kalio nuotykiai", "Nebūsiu gangsteris, brangioji", "Moteris ir keturi jos vyrai", "Mano mažytė žmona", "Čia mūsų namai" ir kt.

Šešių Lietuvos teatrų festivalių laureatas.

Žmona – aktorė Julija Sakalaitė. Vaikai – Rasa, Ada, Mindaugas.

Amžinos nuodėmės ir dorybės

– Teatre jums teko Mindaugo vaidmuo. Tai XIII amžiaus žmogus. Ar šiuolaikiniams žmonėms įmanoma suvokti, atkurti ir parodyti, kas tada iš tiesų buvo svarbu ir kaip prieš daugiau nei 800 metų mąstė žmonės?

– Man atrodo, kad žmogus ir dabar, ir prieš kelis šimtus metų buvo toks pat. Jį kankino tos pačios aistros – meilė, neapykanta, džiaugsmas, ašaros, viskas buvo tas pats. Ir Mindaugo istorija ta pati. Štai Mindaugas vertė tekėti dukrą už kažkokio nemylimo vyro, ir dabar taip pasitaiko. Gal tik valstybės reikalai kiek kitokie.

– Tarp žmogiškų aistrų, bjauriausia iki šių laikų liko neapykanta. Kaip manote, kodėl ji tokia gaji?

– Neapykanta taip pat amžinas dalykas. Juk niekas nesikeičia. Kalbant apie mūsų laikus – aplink intrigos, pavydas, karjeros siekis bet kokia kaina. Gi dar nelabai senais laikais, pokaryje, dėl didesnio buto kaimynas galėjo išduoti kaimyną, kad prigriebtų svetimą gerą, kitas dėl pareigų nesibodėjo įskųsti nekalto žmogaus. Tai amžini nesikeičiantys dalykai. Tik reikia tam tikros situacijos, tam tikrų aplinkybių ir atsiveria aistrų katilas. Ir žmogus pasielgia niekšingai, nors iki tol, atrodo, buvo padorus ir garbingas.

– Jums teko vaidinti garsiajame filme "Herkus Mantas", kaip jums atrodo, ar jis buvo padorus žmogus? Ar tai tik mūsų laikus pasiekusi dar viena herojinė legenda?

– Sprendžiant iš to, kad jis norėjo išgelbėti prūsus, atrodo, buvo kilnus žmogus. Bet gi jo tikslas vis dėlto buvo karaliauti, valdyti savo tautą. Pati intencija labai graži – gelbėti prūsus, bet valdžios troškimas buvo. Žinoma, kad viskas apipinta legendomis, mes net suvokti nepajėgūs, kas buvo tokie Montė ar Mindaugas. Bet viskas, ką jie darė, buvo absoliučiai žmogiška ir suprantama.

– Kaip aktoriui išvengti pavojaus ir nesusitapatinti su savo herojumi? Juk būna momentų, kai ta riba tarp vaidybos ir realybės beveik išnyksta?

– Kada žmogus peržengia šitą ribą, jau – psichikos sutrikimas. Mums dar studijų laikais pateikė tokį pavyzdį, kai vienas juodaodis aktorius, vaidinęs Otelą, kuriam pagal scenarijų reikėjo pasmaugti Dezdemoną, scenoje iš tikrųjų ėmė dusinti savo partnerę. Ji spruko į grimo kambarį, užsirakino, Otelas, įsijautęs į vaidmenį, ėmė laužti duris. Tik kiti aktoriai šiaip taip jį nuramino. Nemanau, kad tai sveikas įsijautimas į vaidmenį. Kažkokia riba tarp teatro ir realybės turi būti. Įsijausti vaidinant reikia, bet be transo ar isterijos. Juk negali visiškai prarasti sąmonės. Nėra sveika, kai spektaklio metu kyla noras ką nors pribaigti.

Išsaugoti sielos laisvę

– Jūsų nuomone, kaip mums per visus tuos istorinius kataklizmus pavyko išsaugoti lietuvių kalbą?

– Turime dėkoti kaimui. Ir negalime sakyti, kad tik kaimietiškas užsispyrimas, nesugebėjimas mokytis kalbų, padėjo išsaugoti lietuvybę. Pamenu situaciją, kai pas mus į "Herkaus Manto" filmavimą atvyko vienas estų aktorius ir atsivežė rusų kalbos vertėją. Sunku patikėti, kad tiek metų gyvendamas okupacijoje jis nesuprato rusiškai. Nors estai – uždara tauta. Taip ir su lietuvišku kaimu. Jis buvo izoliuotas. Ten ir išliko mūsų kalba. Visi mūsų ponai kalbėjo lenkiškai. Taigi lietuvių kalbą išgelbėjo prasčiokai, tie, kurie buvo užkampyje, toli nuo visų intrigų, tie, kurie buvo užsiėmę tik savo kiaule, karve, arkliu. Jei į kaimus būtų gausiau atėję ponų su savo kultūra, lietuviai būtų labiau nutautėję. Bolševikai taip pat labai norėjo mus nutautinti. Bet jau buvo po laiko. Kai tekdavo filmuotis "Mosfilmo" ar "Lenfilmo" kino studijose, neretai manęs paklausdavo, ar pas mus universitete, mokyklose dėsto lietuviškai. Net nesuprasdavau klausimo, o kaip galėtų būti kitaip. Nors kitose respublikose jau dominavo rusų kalba. Buvo per vėlu mus nutautinti, mūsų mužikas – stipresnis. Juk po karo tame pačiame Vilniuje girdėjosi tik rusų kalba. O tuo metu, matydami, kaip sunku išgyventi kaime, kai už darbadienį mokėdavo vos po 50 kapeikų, tėvai varė savo vaikus į miestą. Taip kaimo žmonės, kalbantys lietuviškai, atskiedė atvykėlius Vilniuje, taip sulietuvėjo ir kiti miestai.

– Kaip jūs pats įsivaizduojate Lietuvos ateitį, kokia ji turėtų būti?

– O kad kas galėtų žinoti, koks turi būti tas idealus kelias valstybei. Kaip čia Just.Marcinkevičiaus Mindaugas sakė: "Kad aš toliau žiūriu ir nematau, koksai likimas ateity Jos laukia. Nieko nematau, akla tamsa. Galbūt tenai neliks nei menko ženklo iš to, ką aš per didį vargą kūriau". Kai pasižiūri dabar, tikrai – "akla tamsa". Kas bus rytoj? Kas vėl ateis į valdžią? Labai protingų žmonių šitai valstybei turbūt nereikia, nes jie nustumti į šalį. Ateina šutvė.

Akistata su legendomis

– Jums teko nemažai vaidinti su tarybinio kino žvaigždėmis, kas paliko didžiausią įspūdį?

– Aš daug dirbau su A.Kaidanovskiu garsaus režisieriaus A.Tarkovskio mokiniu, su O.Basilašviliu, su M.Nijolova, su S.Jurskiu. Puikūs artistai. Puikūs žmonės ir nepaprastai talentingi. Rusija turi daugybę puikių artistų, jų natūra artistiška. Gražūs atsiminimai, bet tai viskas – buvo.

– Ar yra tekę bendrauti su Vladimiru Visockiu?

– Tik vieną kartą. Rusų artistas B.Chmelnickis mane pro tarnybinį įėjimą įsivedė į Tagankos teatrą. O ten patekti būdavo neįmanoma. Ir V.Visockis tada atėjo, mažuliukas žmogelis didele galva. Narsus artistas. Jo dainų iki šiol niekas taip ir nesugebėjo perdainuoti. Jis buvo jau nuoga siela, gyvas kraujas, jokios išorės nebeliko. Vladimiras buvo puikus poetas, ilgai nesuprastas ir draustas. Jis stipriai gerdavo. Na ir kas, kad gerdavo. Jau geriau tegul geria, bet ką nors padaro, nei blaivininkas ir – tuščia vieta. Nuo jo turbūt ir prasidėjo aktoriaus amplua susvyravimas. Juk iki tol visi artistai turėjo būti gražuoliai, kas galėjo įsivaizduoti, kad V.Visockis gali vaidinti Hamletą. O paaiškėjo, kad svarbiau tai, ką tu viduje turi, ką gali išsakyti, išrėkti. Tas lūžis nuo Tagankos teatro ir prasidėjo. Ten pažiūrėta į žmogaus sielos vidų, nors artistui, žinoma, svarbu ir išoriniai duomenys. Rusijoje man teko nemažai laiko praleisti. Vienas žurnalistas rusas man dar 1980 metais pirmasis išaiškino apie Molotovo-Ribentropo paktą. Rusai labai narsūs, ne vieną kartą filmavimo aikštelėje teko matyti, kaip jie drąsiai ir net įžūliai išrėkdavo antibolševikines mintis, nors visi puikiai žinojo, kad filmų direktoriai – KGB skirti žmonės.

– Kaip jūs vertinate modernųjį teatrą?

– Aš nedrįsčiau jo vertinti. Nes tai – ne mano kartos teatras. Mūsų teatras – psichologinis, realistinis. Dabartinis teatras truputį kitoks.

– Ar jaučiatės laimingas, kad dirbote tokį darbą?

– Negalėčiau skųstis. Profesijoje pasiekiau nemažai, turiu šeimą, turiu vaikus, visi išsimokslinę, visi turi savo darbus. Aš tikrai negalėčiau skųstis gyvenimu, atrodo, nieko daugiau ir nereikia, betgi žmogui niekuomet negana.