Žinybiniai butai – saviems

Trisdešimt metų Nemirsetos miškuose tarnybiniame bute gyvenantis buvęs pasienietis Aleksandras Aleksejevas vejamas iš savo namų. Pensininkui nėra šansų privatizuoti seno pastato, tačiau pasieniečių vadams išlygos buvo padarytos ir tarnybiniai butai ant jūros kranto tapo privačiais.

Vilioja sklypas pajūryje?

Pajūrio regioninio parko apsuptyje esanti pasieniečių teritorija Šaipių kaime  – lyg rezervatas, į kurį gali patekti tik išskirtiniai.

"Juk nuo čia iki jūros – vos 400 metrų. Nežinau, kiek kainuotų toks sklypas rinkos kainomis, spėju, siektų milijoną litų", – vedžiodamas po laikinas savo valdas pasakojo A.Aleksejevas.

Nuo 1972 metų karinę tarnybą pradėjęs vyras vakar pirmą kartą buvo iškviestas į teismą, kur siekiama jo iškeldinimo. Į teismą kreipėsi Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė. Ieškinio motyvas – iškeldinti iš tarnybinių patalpų asmenį, kuris nėra saistomas su tarnyba darbo santykiais.

"Aš sovietmečiu tarnavau pasienio užkardos vadu. Šiame name gyvenu daugiau nei 30 metų. Dėl sveikatos iš tarnybos pasitraukiau prieš 1991 metų įvykius. Tuomet ši teritorija buvo perduota Kretingalės seniūnijai. Buvau pateikęs dokumentus privatizacijai", – senus įvykius prisiminė pensininkas.

Be A.Aleksejevo Šaipių kaime tarnybiniuose butuose įsikūrusios dar trys pasieniečių šeimos. Du pastatai yra tarsi perskelti pusiau ir kiekviename jų gyvena po dvi šeimas.

Pastatas būtų privatizuotas?

"Šis namas pastatytas 1956 metais. Jam reikia kapitalinio remonto. Prieš dvejus metus šį pastatą apžiūrėjusi komisija pareiškė, kad būklė labai jau apverktina, todėl veikiausiai pastatas bus nurašytas. Dvejus metus šis klausimas nebuvo sprendžiamas. Staiga sužinojau, kad per teismą siekiama mane iškeldinti", – kalbėjo pensininkas.

Vyras tikino, kad jam į galvą atėjo atsakymas į klausimą, kodėl būtent dabar prasidėjo teismo procesas.

"Manau, nori mane iškeldinti, nes šį pastatą kažkas norėtų parduoti. Juk tai išskirtinė vieta. Šalia yra gamtos rezervatas", – savo versiją išsakė vyras.

Tačiau A.Aleksejevas baiminasi kitų dalykų. Jį iškeldinus, jis neturės kur deklaruoti gyvenamosios vietos.

"Mane išvys iš namų, liksiu be registracijos, o tuomet galiu netekti pensijos ir socialinio draudimo", – nuogąstavo pensininkas.

Pasijuto valstybės priešu

A.Aleksejevą labiausiai įskaudino vienas Pakrančių apsaugos rinktinės raštų, kuriame aiškinama, kad tarnybinio buto gali tikėtis tik valstybei lojalūs represinių struktūrų darbuotojai.

Rašte rašoma – "Buvusių SSRS karinių struktūrų darbuotojams, neperėjusiems dirbti į krašto apsaugos ar policijos sistemą, Lietuva netaikė ir netaiko jokių teisės normų, susijusių su iškeldinimu, suteikiant kitą gyvenamąjį plotą".

"Rašte aiškinama, kad garantiją būti aprūpintam tarnybiniu gyvenamuoju būstu turėjo tik lojalūs Lietuvos Respublikai buvusių represinių struktūrų darbuotojai bei jų šeimų nariai. Išeitų, kad aš esu nelojalus valstybei? Mane tai pribloškė, nes mano sūnus ir marti yra savanoriai. Sūnus seržanto laipsnį turi. Aš jau pensininkas, tačiau mano vaikai eitų ginti šalies karo atveju", – susijaudinęs kalbėjo vyras.

Kitame tarnybiniame bute gyvenantis pasienietis Justinas Liaugaudas aiškino, kad daugybę kartų mėgino sužinoti, ar galės privatizuoti šį būstą.

"Aš gyvenu paukščio teisėmis – viskas laikina. Kol dirbi, tol gyveni. Vienas po kito keitėsi rinktinės vadai ir visi žadėjo, kad galėsiu privatizuoti šį butą. Tačiau dešimt metų tuščiai rašiau popierius. Juk tai yra sovietmečiu statytas pastatas, viską reikėjo perdaryti – drėgmė smelkėsi per pamatus, teko šiltinti. Tačiau aš abejoju, ar leis man jį privatizuoti", – liūdnai kalbėjo J.Liaugaudas.

Tačiau rinktinės interesams teisme atstovaujantis juristas ieškinyje teismui pareiškė, kad tarnybiniai butai nėra privatizavimo objektas.

Išlygos – tik vadams

Tačiau kiti pasieniečių tarnybiniai butai buvo sėkmingai privatizuoti. Lengvatos buvo pritaikytos ne eiliniams pasieniečiams, o Pakrančių apsaugos rinktinės vadui pulkininkui Donatui Lengvinui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadui generolui Vainiui Butinui.

Šiems vyrams pasisekė privatizuoti tarnybinius butus išskirtinėje vietoje. Juodkrantėje, Žaliajame kelyje esantis dviejų aukštų aštuonbutis stovi kone ant jūros kranto. Buvusioje Juodkrantės užkardos teritorijoje įrengti tarnybiniai butai virto privačiais prieš aštuonerius metus.

"Mes privatizavome, nes tas namas priklausė savivaldybei. Tuo metu galima buvo privatizuoti", – komentavo D.Lengvinas.

Iš tiesų, iš dokumentų matyti, kad Juodkrantės užkardos pastatai, statyti 1986 metais, Neringos tarybos nuosavybės teisėmis buvo įregistruoti 1992-aisiais. Tačiau 1998 metais šis pastatas vėl perduotas į Pakrančių apsaugos rinktinės balansą, o 2002 m. perduotas atgal savivaldybei.