Reikia mokėti paleisti

Netekus artimojo – tiek žmogaus, tiek augintinio, apie jį primena likę daiktai, nuotraukose užfiksuoti prisiminimai.

Bet daliai gedinčiųjų to neužtenka, tad urna namų lentynoje su išėjusiojo į amžinybę pelenais tarsi primena, kad galbūt tai – dar ne pabaiga.

Naujai paskirtas Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos klebonas Andrius Vaitkevičius pasidalijo įžvalgomis, ką vis dėlto reikėtų daryti netekus artimojo ir koks bažnyčios požiūris į urnų laikymą namuose.

„Kalbant apie Romos katalikų bažnyčią, tai ji tikrai rekomenduoja žmogų visiškai palaidoti. Mūsų krikščioniškoje tradicijoje nuo senų laikų būdavo laidojama trečią dieną po mirties. Šiais laikais ši tradicija šiek tiek pakitusi, bet tai būdavo graži, gili gedėjimo ir atsisveikinimo simbolika. Kaip trečią dieną Kristus keliasi iš numirusiųjų, tai ir žmogus prisikelia amžinajam gyvenimui. Kartu tai susiję ir su labai giliais psichologiniais dalykais, kad reikia atsisveikinti“, – sakė A. Vaitkevičius.

Andrius Vaitkevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Bažnyčios pozicija aiški

Anot A. Vaitkevičiaus, gedėjimas vyksta ir psichologiniu aspektu, žmogui reikia išgedėti, tam tikra prasme paleisti išėjusįjį, o palaidojimas – vienas būdų tai padaryti.

„Psichologiškai žmogui reikia išgedėti tą laiką. Intensyvesnį gedulo laiką turime iki pirmųjų mirties metinių, kada žmogus su malda, artimųjų palaikymu visiškai išgyvena šią kasdienę patirtį. Kai po kremacijos laikoma urna, tai yra tarsi neatsisveikinimas, kliuvinys. Galbūt čia būtų galima kalbėti ne tik su dvasininkais, bet ir psichologais, kokių papildomų sunkumų sukelia žmogui tas negebėjimas atsisveikinti. O psichologai galbūt kalbėtų apie tai, kad žmogus nesugeba priimti gyvenimo dalies – mirties, kuri ištiks kiekvieną. Tad katalikų bažnyčios pozicija – labai aiški – atsisveikinti, palydėti ir suvokti, kad riba, kurią vadiname mirtimi, peržengta. Labai svarbus dalykas turėti konkrečią palaidojimo vietą, kad galėtumei nueiti prie kapo, pasimelsti, uždegti žvakutę“, – teigė kunigas.

„Tarsi etapo įtvirtinimas“

Kalbant apie urnos su keturkojo pelenais laikymą namuose, A. Vaitkevičius nurodė, kad nors žmogaus ir gyvūno nederėtų gretinti, tačiau atsisveikinimo procesas – panašus, tad palaidoti rekomenduojama.

Katalikų bažnyčios pozicija – labai aiški – atsisveikinti.

„Krikščioniškai kalbant, žmogus yra vienintelis tokio kilnumo Dievo kūrinys, kuris turi kūną ir sielą. Gyvūnas neturi tokios didelės vertės sielos, kaip žmogaus. Bet, aišku, jis irgi yra gyvybės forma, kurią Dievas sukūrė, tad vertas pagarbos. Natūralu, kad jis užima gana svarbią vietą žmogaus gyvenime, tad reikėtų pagarbiai jį palaidoti. Tai – tarsi etapo įtvirtinimas, užfiksavimas, kad žinotumei, jog jau nebėra, nebegrįš, o neatsisveikinimas tarsi kuria galimybę būti iliuzijoje – „o gal?“. Bet nebėra žmogaus, gyvūno ir reikia tiesiog susitaikyti su šiuo faktu. Tai irgi yra brandinanti patirtis, o kartu ir požiūris į savo mirtį, kuri kada nors pasitiks“, – kalbėjo A. Vaitkevičius.