Tądien V.Mangirdas su žmona Žaneta, draugu Mariumi Janušoniu ir jo žmoną Silva prie jūros išsiruošė tikėdamiesi pajūryje rasti gintarų. Vaikštinėdami jie atkreipė dėmesį į netoli kranto vėjo blaškomą jachtą be burių.

„Mačiau, kad juos ištiko bėda, jachta buvo toje vietoje, kur bangos lūžta, maždaug ties molo pabaiga, o tai – labai pavojinga. Pradėjau stebėti, kas vyksta, mačiau ant denio du vyrus. Tuo metu mano draugas prisėmė batus, aš atsisukau į jį, o kai vėl pažvelgiau į jūrą, jachta buvo dingusi. Užbėgome ant kopos ir pamatėme, kad ją blaško bangos, o ant denio – nė vieno žmogaus. Tada pranešiau pagalbos telefonu“, – dramatiškus sekmadienio įvykius prisiminė V.Mangirdas.

Mačiau, kad juos ištiko bėda, jachta buvo toje vietoje, kur bangos lūžta, maždaug ties molo pabaiga, o tai – labai pavojinga.

Alfonso Mažūno nuotr.

Pasirodo, pagalbos šauksmas jau buvo pasiekęs gelbėjimo tarnybas iš jachtos automatinės sistemos, gelbėjimo operacija jau buvo pradėta.

Žmonės iš jachtos šoko į vandenį.

Pirma į krantą plaukė jauna mergina, klaipėdiečiai puolė jos traukti, klausinėjo lietuviškai, kaip ji jaučiasi, o atsako sulaukė anglų kalba. Mergina pasakė, kad jachtoje buvo septyni žmonės. Kai vyrai traukė iš bangų antrąją nelaimėlę, pamatė atskubančius pasieniečius. Moteris glebo rankose, reikėjo mašinos.

Trečias išgelbėtas žmogus buvo vyras.

Po to klaipėdiečiai bėgo traukti plausto, tikėjosi, kad jame bus žmogus, bet plaustas buvo tuščias. 

„Jie gelbėjimosi priemonių turėjo tikrai daug. Kapitonas šoko į vandenį gal paskutinis ar priešpaskutinis, to nematėme, bet jis buvo be gelbėjimosi liemenės. Jis buvo pilnas vandens, bandėme jį gaivinti, atrodė, kad gyvybės požymių dar yra, bet jis mirė, – įvykius atgamino V.Mangirdas. – Tuo metu nejautėme nei šalčio, nei vandens. Tik kai jau po visko susėdome į mašinas, pajutome, kad esame kiaurai šlapi.“

Vyras tikino, kad gelbėjimo tarnybos veikė labai greitai.