Kas vogė, o kas saugojo

1933-ieji Lietuvos paštui buvo prasti metai.

Aukščiausiąją pašto vadovybę – patį pašto valdybos direktorių Adolfą Sruogą (rašytojo Balio Sruogos brolį), uostamiesčio pašto viršininką Joną Augūną ir kitus veikėjus ėmė skandinti valdiško turto vagysčių afera.

Jų kėdės pavojingai klibėjo, įtarimai plėtėsi po to, kai gavusi anoniminį skundą Valstybės kontrolė pradėjo tyrimą dėl pašto ženklų apskaitos ir apsaugos.

Leista suprasti, jog galbūt ženklai ir falsifikuojami.

Vėliau bus rasti ir įkalčiai – šimtai tūkstančių netikrų 3 ir 5 litų nominalo pašto ženklų, paskui paaiškės, kad falsifikatų vertė ir valstybei padarytos žalos suma siekia 2,86 mln. litų.

Bet teisėsauga kol kas dirbo savo darbą, o aferistai užėmė aukštus postus pašte.

Paradoksalu, tačiau tuo pat metu, kai aukščiausioji vadovybė niekšingai pelnėsi iš valstybės savo naudai, turbūt keliolika kartų už juos mažiau uždirbanti paprasta pašto tarnautoja paaukojo savo gyvybę gindama valdišką turtą.

Bet apie viską iš pradžių.

Lemtingas šeštadienio vakaras

Tragedija nutiko impozantiškame raudonų plytų Klaipėdos pašto pastate Liepų gatvėje. Čia ir 1933-iaisiais veikė paštas.

Tų metų kovo 18-osios vakarą iki darbo dienos pabaigos buvo belikę labai nedaug – pašto vertybių pardavimo langelis, prie kurio dirbo Zenta Gupchenaitė-Šmitienė, turėjo būti uždarytas 21 val., o jos kolegė Alica Pozingienė, priiminėjusi telegramas, darbą turėjo baigti dar po valandos.

20 val. 40 min. A.Pozingienė sustingo iš siaubo, kai, išgirdusi dūžtantį stiklą, žvilgtelėjo į savo bendradarbės Zentos darbo vietą.

Prie jos langelio stovėjo brauningą atkišęs žmogus, tuoj pasigirdo šūvis.

A.Pozingienė ėmė šaukti, taip pat ir per specialų įrenginį į telegrafą.

"Tuo sekundiniu momentu plėšikas žmogžudys pasieniais, apykakle dengdamas savo veidą, atstatęs brauningą, išspruko iš salės. (…) Pirmieji atbėgę Ekspedicijos skyriaus tarnautojai ponią Z.Šmitienę rado bemirštančią, skausmo konvulsijų apimtą, dantis sukandusią. Paskubomis pašauktas gydytojas Dr.Gessneris tik mirtį konstatavo. Ji mirė už poros minučių po šūvio ant valdininko M.Ėsino rankų", – rašoma to meto žurnale "Paštininkų žodis" (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.).

Nėščios moters žmogžudystė

Prabėgus vos kelioms minutėms po įvykio atskubėjo policija.

Atvyko net gubernatorius Vytautas Gylys, komendantas pulkininkas Raimundas Liormanas, paskui ir krašto direktorijos pirmininkas dr. V.Šreiberis.

Jis esą įsakęs policijos viršininkui sutelkti visas policijos pajėgas, apsiausti miestą, patikrinti visas viešąsias įstaigas.

Vėliau policijos pareigūnai, jau išgabenus žudiko auką į miesto ligoninės morgą, apžiūrėjo nusikaltimo vietą.

Pirminiais duomenimis, plėšikas pradžioje, regis, netgi nusipirko kelis pašto ženklus, nieko neįtarianti darbuotoja jam juos pardavė, o paskui staiga jis kumščiu išdaužė greta Z.Gupchenaitės-Šmitienės esantį langelį, įkišo ranką ir mėgino pagriebti dėžutę su pinigais.

Pašto darbuotoja pasipriešino, ji mėgino išplėšti dėžutę užpuolikui iš rankų, tada šis į ją šovė.

Moteris krisdama nusitraukė su savimi ir didžiąją dalį pinigų.

Vėliau, patikrinus kasą, nustatyta, kad plėšiko grobis tebuvo 490 litų, iš kurių jis bėgdamas pašto salėje pametė 70 litų (20 ir 50 litų banknotus) ir tuos nusipirktus pašto ženklus.

Kasoje tuo metu buvo 8,6 tūkst. litų popieriniais banknotais ir keli šimtai metaliniais litais.

Tamsiaplaukei Zentai dar nebuvo nė 31-erių, kai ją pakirto žudiko paleista 6,35 mm kalibro kulka. Moteris laukėsi pirmagimio.

Miestą užliejo gedulas

Kitą rytą paštas dirbo įprasta tvarka, tik ties pašto rūmais iki pusės stiebo buvo iškelta valstybinė vėliava, o tas langelis, prie kurio dirbdavo Z.Gupchenaitė-Šmitienė, buvo uždengtas juodu šydu.

Žmonės išgirdo apie nusikaltimą ir buvo labai sukrėsti. Esą teiravosi, kuri iš tų dviejų darbuotojų žuvusi – blondinė ar brunetė.

"Visas miestas be tautybių skirtumo pasmerkė plėšiko žmogžudžio niekšišką žygį ir nuoširdžiai apgailestavo tragišką valdininkės žuvimą", – rašė to meto spauda.

Iš Panevėžio kilusi Zenta į Klaipėdą gyventi ir dirbti atvyko 1926 metais. Čia susipažino su savo vyru Leopoldu Šmitu.

Po tragedijos jis esą buvo labai prislėgtas sielvarto ir ilgai negalėjo patikėti, kad nebėra jo žmonos ir dar negimusio kūdikio.

Iškilmingos laidotuvės

Trečią dieną po tragedijos, kovo 21-osios vakarą, apie 19 val. prie pašto rūmų rinkosi uniformuoti paštininkai. Atėjo ir labai daug miestiečių.

Iš čia visi pajudėjo prie miesto ligoninės morgo, kur buvo velionės palaikai.

"Atvykus generalvyskupui Dr.Gregorui, buvo atliktos trumpos pamaldos evangeliškai. Eglių šakutėmis išbarstyta gatve palengva slinko didelė eisena, šaulių orkestrui gedulo maršus grojant. Eiseną puošė daugybė degančių fakelų", – rašė "Paštininkų žodis".

Geležinkelio stotyje karstas uždarytas atskirame eglišakių vainikais ir juodomis vėliavomis apkaišytame vagone.

To meto spauda rašė, kad karstą dengė 8 vainikai. Vienas jų – pašto valdybos direktoriaus A.Sruogos, kuris jau tada muistėsi, nutuokdamas, kad geruoju vargu ar baigsis keliolika metų trukęs jo pašto ženklų "verslas".

Asmeniškai vainiką žuvusiai pavaldinei atnešė ir kitas tos bylos herojus – Klaipėdos pašto viršininkas J.Augūnas, kuris jau po mėnesio neteks šio posto, bus perkeltas kitur, tačiau netrukus bus teisiamas ir gaus 5 metus kalėjimo.

Velionė Z.Gupchenaitė-Šmitienė kovo 22 d. buvo iškilmingai palaidota savo gimtajame Panevėžyje, evangelikų kapinėse.

Ilgos žudiko paieškos

Po šio įžūlaus nusikaltimo Klaipėdoje dar ilgai netilo kalbos, nes žudikas buvo nesurastas.

Tačiau dar nespėjus velionės pašarvoti, kovo 19 d. kriminalinė policija jau suėmė vieną įtariamąjį.

"Turimomis žiniomis, suimtasis gerai žinojęs pašto ženklų pardavimo skyriaus padėtį ir įvykio dieną buvęs pašte. Suimtasis tardomas", – rašė "Lietuvos žinios".

To meto spaudoje rašyta, jog pareigūnai deda visas pastangas žmogžudį susekti, bet ilgokai tyrimas buvo be rezultatų.

"Ne vienas jau buvo įtartas ir sulaikytas, bet ištardžius teko paleisti. Kol nesugaus plėšiko, gal dar ilgai teks vargti vyriausiai liudininkei p. A.P-nei, kurią, reikalui esant, kriminalinė policija vežiojasi kartu nusikaltėliui pažinti", – postringavo "Paštininkų žodžio" korespondentai.

Slapstėsi svetima pavarde

Ir štai praėjus beveik pusmečiui po nusikaltimo Klaipėdos pašte, "Lietuvos žinios" išspausdino trumpą žinutę: "IX.13, Elta. Krašto kriminalinė policija suėmė Aschmuteit (Ašmutaitis – A.D.) ir Valkovskį, kurie kaltinami padarę eilę įsilaužimų ir vagysčių. Aschmuteit dar įtariamas nušovęs pašto valdininkę Šmitienę. Pas jį buvo rastas vogtas ginklas, kuriuo, manoma, Šmitienė ir buvo nušauta. Parodžius Aschmuteit valdininkei, kuri buvo vienintelė Šmitienės nužudymo liudytoja, ji labai išsigandusi ir jį pažinusi. Aschmuteit, tačiau iki šiol neprisipažino ir yra laikomas tardomųjų kalėjime."

Šiedu veikėjai Volkovskis ir Ašmutaitis (Aschmuteit) buvo sulaikyti Saugose.

Spauda pranešė, kad pastarasis slapstėsi svetima pavarde.

Tačiau netruko išaiškėti ir tikroji jo tapatybė, kad tai 19 metų Klaipėdos priemiesčio gyventojas Erich Aschmuteit.

Įrodymai prirėmė prie sienos

Abu įtariamieji esą dėl jiems inkriminuojamų apiplėšimų prisipažinę, tačiau E.Ašmutaitis kategoriškai neigė kaip nors susijęs su pašto darbuotojos nužudymu plėšimo tikslais, nors pas jį buvo rastas tokio pat kalibro pistoletas, kuriuo nušauta Z.Gupchenaitė-Šmitienė.

Pistoletas buvo išsiųstas į Karaliaučiaus specialią ginklų laboratoriją, kur po išsamių tyrimų patvirtinta, jog paštininkė nužudyta šiuo ginklu.

Įtariamas žudikas ir toliau tai atkakliai neigė.

"Rugsėjo 7 d. vakare kriminalinė policija surakintą plėšiką Aschmuteit atvežė paštan, kur buvo lyg ir inscenizuotas III.18 d. vakare įvykęs prie pirmo langelio apiplėšimas ir nužudymas. (…) Svarbiausioji liudininkė p. P-nė, pamačiusi lyg ir tą patį plėšiką, instinktyviai smarkiai suriko iš išgąsčio", – rašė "Paštininkų žodis".

Balistinės ekspertizės išvados ir įvykio liudininkės atpažinimas įtariamajam nesuteikė daugiau vilčių išsisukti nuo bausmės.

Sunku pasakyti, kokio atpildo jis sulaukė, nors tuo metu bausmių skyrimas buvo visai kitoks.

"Jis veikiausiai galėjo būti teisiamas 1934 metais, tačiau tuo laiku vyko nemažai politinių ir kitokių rezonansinių bylų, kurios veikiausiai užgožė paštininkės žudiko teismą. Todėl sunku pasakyti, kokio atpildo jis sulaukė, nors tuo metu bausmių skyrimas buvo visai kitoks. Tarkime, už kūdikio nužudymą jaunai moteriai skirti tik vieneri metai ir keli mėnesiai kalėjimo", – teigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė.

Tarp asmenų, kuriems 1933 ar 1934 m. Lietuvoje buvo įvykdyta mirties bausmė, E.Ašmutaičio pavardės nėra. Vadinasi, jis veikiausiai buvo nuteistas sunkiųjų darbų kalėjimo.

Koks šio nusikaltėlio likimas, neaišku, tačiau neabejotina, kad šiam Klaipėdoje didelio atgarsio sulaukusio nusikaltimo herojui išsisukti nepavyko.

Dar viena mirtis

Tų pačių metų spalio 17 d., praėjus septyniems mėnesiams po Z.Gupchenaitės-Šmitienės tragiškos žūties ginant valstybės turtą, nusišovė jos kolega, Klaipėdos pašto darbuotojas Vladas Varanka.

Jis buvo dar vienas tarpukario Lietuvoje lig tol neregėtos korupcijos bylos dalyvis, kuris netrukus turėjo būti kartu teisiamas su A.Sruoga ir J.Augūnu.

V.Varanka dirbo Klaipėdos pašto telefono ir telegrafo skyriaus vedėju, Klaipėdos krašto ekspeditoriumi.

Esą jis šioje aferoje buvo J.Augūno dešinioji ranka, o tas "ranka rankon darbavosi su A.Sruoga".

1933 m. spalio 19 d. laikraščiuose rašyta, jog "nusižudęs Varanka Klaipėdoje buvęs veiklus aferos dalyvis".

"Varanka, prasidėjus areštams, nepaprastai susijaudino ir išėjęs iš lygsvaros užvakar revolverio šūviu nusižudė", – rašė to meto "Lietuvos žinios".

Taip išsamiai Z.Gupchenaitės-Šmitienės žūtį aprašęs "Paštininkų žodis", pastarąjį įvykį irgi paminėjo.

Buvo išspausdinta užuojauta: "Šių metų spalių mėn. 17 d. visai nelauktai nuo mūsų amžinai atsiskyrė mūsų gerbiamas Klaipėdos pašto ekspeditorius Vladas Varanka. Jo giminėms ir pažįstamiems reiškia gilią užuojautą telegr., telef. ir radijo skyriaus tarnautojai".

Apie įtarimus, mirties priežastis ir velionio prisidėjimą prie valstybės turto vogimo šitame leidinyje nebuvo nė žodžio.

"Paštininkų žodis" šiuos liūdnus faktus oriai ignoravo.

Taip pat nuo šaunamojo ginklo tais pačiais metais mirė du to paties pašto darbuotojai, skirtingai supratę, kas yra valstybės tarnautojo garbė ir sąžinė.