Velykos virto laidotuvėmis

Nusausintame tvenkinyje vietos žmonės jau buvo radę įvairių radinių. Dugne gulėjo rusiškas motoroleris, po kurio laiko žvejai aptiko automobilio valstybinius numerius.

Kai vasario pradžioje iš dumblo išniro dar ir žmogaus griaučiai, vietiniai gyventojai labai nesistebėjo – esą to buvo galima tikėtis.

Tačiau viena aplinkybė policijos kriminalistams iš karto sukėlė įtarimų. Prie vandenyje slėpto žmogaus kūno buvo pritvirtintas svarmuo.

"Nežinome kodėl, bet kažkas iš policijos pasakė – ieškojome verslininko, o radome jūsiškį", – prisiminė A.Pociaus artimieji.

Ši žinia Klaipėdoje gyvenantiems šio vyro giminaičiams buvo lyg žaibas iš giedro dangaus.

Su Sigito Gaidjurgio gauja sietas A.Pocius buvo dingęs daugybę metų, tad artimieji lyg ir buvo jau užsigydę širdies žaizdas.

Sulyginus giminaičių ir rasto kūno DNR tyrimo duomenis, įsitikinta, kad tvenkinyje tikrai rastas būtent A.Pocius.

Artimieji stebėjosi, kad per tiek metų išsilaikė visos kūno dalys. Net smulkiausi pirštų kaulai buvo išlikę.

"Gal įmetė į vandenį prieš tai įkišę į polietileno maišą?" – svarstė A.Pociaus artimieji.

Gandai apie 6 kūnus

Tai, kad klaipėdiečių mieliau Eketės, nei Laukžemių tvenkiniu vadinamame telkinyje rastas žinomos gaujos narys, pareigūnai slėpė itin kruopščiai.

Nuo vasario 9-osios visuomenė net neįtarė, kad prokurorams ir policijos pareigūnams vėl tenka narplioti S.Gaidjurgio gaujos padarytus nusikaltimus.

Tačiau tarp miestiečių ėmė sklisti neįtikimi gandai – esą šiame tvenkinyje jau aptikti šešių žmonių kūnai.

Šis gandas nustebino Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą Simoną Minkevičių.

"Oi ne, tiek daug neradome. Tačiau galiu patvirtinti, kad iš tiesų tvenkinio dugne aptikti žmogaus palaikai. Pavyko nustatyti asmenybę. Šis žmogus buvo laikomas dingęs be žinios. Anuomet buvo pradėtas tyrimas dėl nužudymo, tačiau po kurio laiko nutrauktas. Šiuo metu tyrimas vėl atnaujintas", – situaciją trumpai komentavo S.Minkevičius.

Prieš mirtį – ašaros

Oficialiai A.Pocius mirusiu pripažintas tik 2004-aisiais, nors buvo dingęs jau keletą metų.

"Jam buvo 24-eri, kai dingo. Lyg ir 1998-ieji tuomet buvo. Pamenu tik tiek, kad jį paskutinį kartą matė gruodžio 13-ąją 18 valandą vakaro", – prisiminė kai kurie šeimos nariai.

Pasiturinčiai gyvenę A.Pociaus tėvai ypač pyko dėl to, kad sūnus susidėjo su S.Gaidjurgio gauja.

Nors vaikinui nieko netrūko – jis su tėvais gyveno keturių kambarių bute Herkaus Manto gatvėje, tačiau jaunuolis pasuko lengvų pinigų keliu.

Artimiausi A.Pociaus aplinkos žmonės įsitikinę, kad vaikinas nebūtų ėmęsis žudynių, esą jo vaidmuo gaujoje buvęs tik epizodinis.

"Su mašinomis ten vyko reikalai. Gal vogė, bet nežinome tiksliai. Tačiau ypač didelių pinigų jis niekada neturėjo. Tiesa, mėgo lošti. Anuomet kazino nebuvo, buvo nelegalūs lošimo namai. Kortomis jis daugybę pinigų galėjo būti pralošęs", – prisiminė klaipėdiečiai.

Esą prieš pat dingimą A.Pocius atėjo su ašaromis akyse pas tuo metu dar gyvą buvusį tėvą. Vaikinas prašė paskolinti pinigų.

"Atrodo, 8 tūkstančių prašė. Tik nepamename, ar litų. O gal dolerių?" – prasitarė artimieji.

Tėvas sūnui išrėžė pamokslą ir pasakė, kad pinigus taupė ne tam, kad jis juos iššvaistytų. Patarė sūnui mesti kriminalinę kompaniją, sukurti šeimą ir pažadėjo padėti įsigyti butą.

Po skaudaus pokalbio sūnus išėjo iš tėvų namų su ašaromis akyse. Negavęs pinigų, A.Pocius atsisėdo ant laiptų daugiabučio laiptinėje, apkabino galvą rankomis, atsirėmė į sieną ir pravirko. Dar prasitarė, kad artimieji jo daugiau nepamatys.

Po daugybės metų atradus pražuvėlio kūną, A.Pociaus giminės kėlė vienintelę nužudymo versiją.

"Vadinasi, tai buvo pinigų klausimas. Gal prasilošė? Gal skolingas kažkam buvo? Tie laikai – žiaurūs, skolų niekas nedovanodavo", – liūdnai kalbėjo giminės.

Moterų numylėtinis

Po A.Pociaus dingimo artimieji kurį laiką jo ieškojo kaip tik įmanydami. Mylimojo ieškojo ir šio klaipėdiečio moterys.

Būdamas 24-erių, vaikinas, pasirodo, jau buvo tapęs tikru moterų numylėtiniu. Kone vienu metu atžalų nuo A.Pociaus susilaukė dvi jaunos klaipėdietės.

Vos tik A.Pocius dingo be žinios, trečioji šio klaipėdiečio širdies draugė skubiai išvažiavo į užsienį. Moteris ir šiuo metu tebegyvena vienoje užsienio šalyje.

Tai ji policijai pranešė apie mylimo vyro dingimą, tačiau ką galėjo paliudyti ir kodėl skubiai išvyko iš Lietuvos, artimieji nežino.

Ypač sunkiai sūnaus dingimą išgyveno A.Pociaus mama. Moteris dėl išgyvenimų paniro į sunkią ligą.

Giminės savais kanalais mėgino išsiaiškinti, kas gi nutiko jaunam vyrui. Tačiau jo žūtis taip ir liko neišaiškinta.

Praėjus 5–6 metams po vyro dingimo, jis buvo oficialiai pripažintas mirusiu.

Aiškiaregės pranašystė pildosi

Pranašišku sutapimu galima vadinti tai, kad prieš metus artimuosius ėmė kankinti slogios nuojautos. Vis dažniau šeimos nariai sapnuodavo dingusįjį.

Iškankinti bemiegių naktų artimieji kreipėsi į ekstrasensę. Tai, ką pasakė ši senyva moteris, pasitvirtino tik šį vasarį.

Pažvelgusi į atneštą A.Pociaus nuotrauką, iš karto pastebėjo, kad fotografijoje vyras su plaukais, o iš tiesų jis vaikščiojo trumpai kirpta galva.

"Neieškokite jo. Jau mama ieškojo visą gyvenimą. Pasakė, kad jis guli kanalizacijoje. Sakė, kad aplink nėra medžių. O prie šio tvenkinio tikrai medžių nėra. Jausmas buvo toks, lyg kaulai ieškotų savos vietos", – prisiminė dingusiojo artimiausi žmonės.

Gavę žinią, kad tvenkinyje rastas kūnas, artimieji susidomėjo, kur tiksliai jis aptiktas. Esą jiems buvo pasakyta, kad kūnas rastas tikrai prie betoninės vandens pralaidos.

Po vienu stogu su Damke

Iš praeities išnirus žmogžudystės pėdsakams, artimieji ėmė baimintis dėl savo saugumo.

Esą A.Pocius draugavo su S.Gaidjurgio dešiniąja ranka vadintu bendru.

Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams su teisėsauga jokių ryšių neturintys klaipėdiečiai tikino sunkiai atrenkantys kriminalinės gaujos narių hierarchiją.

Esą A.Pociaus tėvų keturių kambarių bute kurį laiką iš tiesų gyveno Artūras Damkus. Artimieji pamena, kaip A.Pocius jį Damke vadindavo, nors kriminaliniame pasaulyje jo pravardė neva buvo Antanas.

Laikraščio "Akistata" publikuotame straipsnių cikle "S.Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu?" minimas vienas epizodas, kuriame vaidmuo tekęs ir A.Pociui.

"1997-ųjų rugpjūčio pabaigoje Artūras Damkus, turintis Antano pravardę, iš Aldo Pociaus sužinojo, kad su juo nori susitikti senas geras A.Pociaus pažįstamas Aidanas Simonavičius, pravarde Čiukčia", – rašoma straipsnyje.

A.Pocius paminėtas epizode, kai tarpininkavo Čiukčios susitikimui su A.Damkumi, kuris apie tai papasakojo S.Gaidjurgiui. Publikacijoje paminėta, kad tiek A.Pocius, tiek A.Damkus nežinojo vieno fakto, kuris buvo žinomas pačiam S.Gaidjurgiui.

Esą A.Simonavičius buvo geras S.Gaidjurgio iniciatyva nužudyto Nauriaus Noreikos draugas. Kvaišalais anuomet prekiavęs N.Noreika 1997-ųjų vasaros pradžioje vienam savo draugų buvo prasitaręs, kad esą rudenį Klaipėdoje bus daug lavonų.

Pranašystė išsipildė, nes ir pats N.Noreika dingo 1997 m. liepos 10-ąją, išvykęs iš namų tamsiai mėlynos spalvos "Audi 80".

Žudė bendrus ir liudininkus

"Akistatoje" aprašomi įvykiai, kuriuose minimas A.Pocius, yra Mindaugo Benzalausko, turėjusio pravardę Benzas, nužudymo priešistorė.

M.Benzalauskas buvo siejamas su "Žardinių" grupuote, o susidorota su juo buvo esą pačio S.Gaidjurgio nurodymu.

Benzas nušautas 1997 m. rugsėjį prie poilsio namų "Žuvėdra". S.Gaidjurgio grupuotės narių teismo procesuose buvo minėta, kad nužudymo griebtasi dėl S.Gaidjurgio nesutarimų su M.Benzalausku.

Šiame nusikaltime dalyvavo ir A.Simonavičius, pravarde Čiukčia, kuris vėliau buvo nušautas ir užkastas S.Gaidjurgio parankinių.

Tai tik vienas faktų, bylojusių apie S.Gaidjurgio panišką norą atsikratyti visais įmanomais liudininkais.

Išgelbėjo atsitiktinumas

A.Pocius esą kartą visiškai atsitiktinai išvengė mirties. Vaikinas turėjo susitikti su tuomečiu kriminalinio pasaulio veikėju Tomu Kybartu, pravarde Pifas.

Šis vyras buvo susprogdintas Danės gatvėje automobilyje "Opel Rekord". Jame kartu su Pifu buvo ir ir kitas bendras.

Esą A.Pocius namiškiams po įvykio pasakęs, kad tai jis turėjo būti šalia, kai sprogo automobilis.

T.Kybartas buvo siejamas su "kubilinių" gauja. Neabejota, kad šių vyrų žūtis galėjo būti konkuruojančios gaujos darbas. Sprogimo būta tokio stipraus, kad vieno žuvusiųjų kūno dalys rinktos po visą įvykio vietą.

Išpirko iš kalėjimo

Skaitydami visas šias mafijos kronikas, A.Pociaus artimieji kėlė versiją, jog ir pačiu A.Pociumi buvo atsikratyta galbūt dėl to, kad jis buvo kokių nors nusikaltimų liudininkas.

A.Pociaus artimieji pamena, kaip vyras pats minėjo apie tai, kad jo paties draugai, siejami su kriminaliniu pasauliu, vienas po kito buvo nužudyti.

Esą A.Pocius, vieną dieną sugrįžęs į tėvų butą, prasitarė, kad nužudytas jo geras draugas, pravarde Romėnas.

Artimieji net nežinojo, kad A.Pocius minėjo Romą Šaltmerį, kuris mirtinai subadytas peiliu 1998 m. rugsėjo 2-ąją.

Netrukus pradingo ir A.Pocius.

A.Pocius esą siekė išlaikyti ypatingus ryšius su jį supusiais kriminaliniais bičiuliais. Artimieji stebėjosi vienu faktu, kurį jis pats jiems pasakojo. Neva jis sugebėjo iš kalėjimo ištraukti du savo bičiulius ir atidavė visas savo santaupas.

Giminaičiai stebėjosi, kad net savo būsto neturėjęs vyras taip stengėsi dėl gaujai priklausiusių bičiulių.

Tiesa, A.Pocių pažinoję jo kiemo draugai taip pat mini jį buvus geros širdies. Tačiau gerai vaikiną pažinoję kiemo draugai ir bendramoksliai, jam dingus, atsitvėrė tylos siena.

Žinoma tik tiek, kad 1998 m. gruodžio 13-osios vakarą A.Pocius išėjo su kažkuo susitikti. Jis paskutinį kartą matytas Herkaus Manto ir Liepų gatvės sankryžoje, kur anuomet veikė telefonų punktas.

Po to jo niekas nebematė. Žinia apie A.Pocių atsirado tik šiemet, kai velionis buvo surastas tvenkinio dugne.