Nusikaltimų aukos dažniausiai gali tenkintis tik žinojimu, kad kaltininkas sėdi už grotų. Priteistos neturtinės žalos atlyginimo pinigų sulaukia tik retas nukentėjusysis. Šią realybę pripažįsta ir teisėjai.

Už vaikus mokės tėvai

Gargžduose gyvenusio ir savo kraštą fotografijomis garsinusio 61 metų fotografo Stasio Šeštausko žudikai neseniai sulaukė atpildo. Tiesa, ne visi. Tik du 15-mečiai, o jų 13-metis bendrininkas tebėra per jaunas net nepilnamečių auklėjimo namams.

Nužudytojo našlė ir du sūnūs prašė teismo priteisti jiems iš kaltininkų ne tik turtinės žalos atlyginimą, tai yra atlyginti išlaidas, susijusias su S.Šeštausko laidojimu.

Prislėgti netekties, sukrėsti ir sugniuždyti žmonės prašė pinigų ir už patirtus slogius išgyvenimus. Todėl teisme jie turėjo pasakoti, kaip juos sukrėtė žiauri artimo žmogaus žmogžudystė, kaip jie kankinosi, sužinoję žeminančias ir skausmingas sutuoktinio bei tėvo žūties aplinkybes.

Teismas priteisė gerokai mažesnę sumą neturtinei žalai atlyginti, nei prašė nukentėjusieji, bet ir 100 tūkst. litų atitinkanti eurais suma vargu ar bus išieškota jų naudai.
Nuosprendį paskelbęs teisėjas paaiškino, kad iki tol, kol kaltininkai sulauks pilnametystės, ieškinius tenkinti turės jų tėvai. Kai jauniesiems žudikams sukaks 18 metų, ši našta guls ant jų pečių.

Tiek uždirbti neįmanoma

Kad ir kaip tai atrodo neteisinga, tačiau didžioji dalis nukentėjusiųjų priteistų pinigų negauna. Įstatymai nenumato žalos atlyginimo iš kaltininkų tėvų turto.

Galbūt todėl visuomenė piktinasi buvusio Skuodo policininko Sauliaus Pauliko, neblaivaus vairavusio automobilį ir pražudžiusio tris berniukus, elgesiu. Šis vyras gyvena privačiame savo tėvų name, tad neskursta, tačiau žuvusių vaikų tėvams atlygino vos porą tūkstančių litų.

Įstatymai kategoriškai nurodo, kad kiekvienas pats atsako už savo padarytą nusikaltimą. Tik jeigu tokio asmens, kaip buvęs pareigūnas, šeimos nariai norėtų sumažinti savo artimojo naštą, galėtų jam padėti, tačiau niekas negali jų įpareigoti tai daryti.

Mūsų gyvenimo realybė yra tokia, kad uždirbantis vidutinę algą žmogus šimtų tūkstančių litų per gyvenimą neįstengia uždirbti.

Tokia žala gali būti atlyginta tik tada, kai kaltininkas turi turto, kurį pardavus įmanoma įvykdyti teismo sprendimą. Tačiau panašūs atvejai nėra dažni.

Vienas tokių – kai nuteistas už žmonos nužudymą klaipėdietis verslininkas turėjo ne vieną nekilnojamojo turto objektą. Tad aukos motinai bei našlaitei dukrai už netektį buvo atlyginta pinigais.

Daugybe kitų atvejų žmonės nesulaukia jų naudai priteistų lėšų.

Skolingi lieka visą gyvenimą

Baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teisėjai pastebi, kad neretai žmogžudystės aukų artimieji nėra kategoriški bausmės klausimu, užtat, vos prabilus apie civilinį ieškinį, pretenzijų pareiškia net tie, kurie apie žuvusįjį buvo pamiršę.

Kartą teisme neturtinės žalos atlyginimo pareikalavo Lietuvoje negyvenantis vyras, kuris žmoną su vaiku buvo palikęs ir su jais nebendravęs dešimtis metų. Kai suaugęs jo sūnus buvo nužudytas, tėvas apie tai sužinojo net gyvendamas užsienyje ir paskubėjo pareikšti patyręs sunkių išgyvenimų bei juos įvertino solidžia pinigų suma. Kokia suma įvertinama neturtinė žala, kiekvienas mūsų šalies teisėjas sprendžia atskirai.

Tiesa, yra šiokia tokia praktika. Patyrusiam sunkų sveikatos sužalojimą asmeniui dažniausiai priteisiama nuo 80 iki 200 tūkst. skaičiuojant litais, žmogžudystės aukų artimiesiems paprastai priteisiama kiek mažiau – nuo 80 iki 150 tūkst. litų.

Per kokį laiką privalu atlyginti ieškinius nurodoma tik tais atvejais, kai kaltininkui skiriama lygtinė laisvės atėmimo bausmė. Visais kitais atvejais priteistą ieškinį kaltininkas gali mokėti iki savo mirties.

Todėl didžioji dalis nukentėjusiųjų visų žalai atlyginti skirtų pinigų negauna. Juos pasiekia tik menka priteistos sumos dalis.

Klaipėdos apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Zigmas Pocius prisiminė, kad Belgijoje įstatymais yra labai konkrečiai apibrėžta, kiek eurų priteisiama nukentėjusiųjų naudai, kai kaltininkas nužudo uošvę, žmoną ar vaiką.

Šios sumos yra skirtingos, bet fiksuotos, visuomenei gerai žinomos ir įgyvendinamos. Jos siekia dešimtis tūkstančių eurų, todėl kaltasis asmuo yra pajėgus tokius pinigus uždirbti, o nukentėjusieji šį žalos atlyginimą gauti.

Priteisia mažiau nei prašo

"Nukentėjusieji elgiasi skirtingai, todėl kiekviena byla yra kitokia. Yra buvę, kai nužudyto sūnaus netekę tėvai neprašė ne tik neturtinės žalos, bet ir laidojimo išlaidų atlyginimo, nes nenorėjo turėti nieko bendro su kaltininku. Dažnai žmonės pasako, kad nusikaltėlį nubaus Dievas. Kur kas dažniau nukentėjusieji reikalauja nemažų pinigų ne siekdami pasipelnyti, bet kad kaltasis iki savo amžiaus galo nepamirštų, ką padaręs. Abiem atvejais tai yra moralinės nuostatos", – dalijosi patirtimi teisėjas Z.Pocius.

Kasdienybė yra tokia – teismai priteisia kur kas mažesnes sumas, nei prašo nukentėjusieji.

Ieškinius išieško antstoliai, apie atliktą darbą jie informuoja nuosprendį paskelbusį teismą.

Teisėjas Z.Pocius neprisiminė nė vieno atvejo, kai antstolis pranešė išieškojęs visą priteistą sumą. Kaltininkai gali būti suinteresuoti atlyginti žalą iki teismo sprendimo, nes tai gali tapti lengvinančia kaltę aplinkybe. Į atlygintą žalą atsižvelgiama ir svarstant lygtinio paleidimo klausimą.

Nukentėjęs moka dukart

Paradoksalu, tačiau nukentėjęs nuo nusikaltimo žmogus turi išleisti pinigų, jei nori, kad antstolis pasidarbuotų jo naudai. Tad neretai atsitinka, kad patyręs išlaidų laidodamas nužudytą artimąjį žmogus dar kartą priverstas sumokėti antstoliui.

Antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė paaiškino, kad nukentėjęs asmuo turi sumokėti tam tikrą sumą pinigų pirminiam išieškojimui pradėti.

Tiesa, antstolis gali šį mokestį atidėti, jeigu besikreipiantis žmogus turi labai mažų pajamų ir yra socialiai remtinas. Čia taikomi tie patys kriterijai, kaip nurodo Socialiai remtinų asmenų įstatymas.

"Tenka sumokėti tam tikrą dalį sumos, kuri leistų pradėti išieškojimo procedūrą. Tai nėra tūkstantinės sumos. Jeigu asmuo kalinamas pataisos namuose, pinigai išieškomi ir iš lėšų, kurias jam siunčia draugai bei artimieji, ir iš jo uždirbamų pinigų. Viltis sulaukti žalos atlyginimo yra, bet tai nėra greitas procesas, – paaiškino D.Satkauskienė. – Radę turto antstoliai pirmiausia dengia išlaidas, sumokėtas išieškotojo, tretiesiems asmenims ir tik tada mokama nukentėjusiajam asmeniui ir lygia greta – atlygis antstoliui. Pagal sprendimų vykdymo instrukciją šį atlygį sudaro keli procentai nuo išieškotos sumos."

Asmeniškai bankrutuoti neleis

Kaltininkai ieško ir dažniausiai randa ne vieną būdą išvengti didelių skolų, kurios atsiranda priteisus žalos atlyginimą.

Vieni slepia pajamas dirbdami neoficialiai, kiti įgyjamą turtą registruoja giminaičių ar sugyventinių vardu. Kai kurie apsigyvena užsienyje ir tikisi, kad jų uždirbami pinigai bus apsaugoti nuo tėvynėje gyvenančių nuskriaustų žmonių.

Galbūt netrukus kuris neišgalintis atlyginti šimtatūkstantinio civilinio ieškinio kreipsis į teismą prašydamas pradėti jam asmens bankroto bylą. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rimvida Zubernienė teigė, kad tyčinius nusikaltimus įvykdžiusiems asmenims asmens bankroto bylų nekėlė. Jau būta kelių bandymų bankrutuoti, kai žmogus buvo nuteistas už vagystes.

Asmenims, įvykdžiusiems netyčinius nusikaltimus, kuriems priskiriamos ir mirtį atnešusios avarijos, prašymą pradėti asmens bankroto bylą teisėjai linkę vertinti kiekvieną atskirai.

"Įstatymas mini septynis straipsnius, kuriais remiantis reikia atsisakyti kelti fiziniam asmeniui bankrotą. Jie labiau susiję su sukčiavimu bei apgaulinga ar aplaidžia apskaita. Bet įstatyme yra nurodyta, kad kreditorinių reikalavimų negalima nurašyti, jeigu jie yra susiję su asmens sužalojimu, žmogaus mirtimi, alimentais, skolomis valstybei ar kai skolos atsiranda dėl administracinių pažeidimų ir nusikaltimų, – paaiškino teisėja. – Žinau, kad teisėjai daro skirtingai, nes sąžiningumo dalykas susijęs su subjektyviu vertinimu. Visais atvejais, net jeigu būtų keliama asmens bankroto byla, skola, susijusi su prievole atlyginti žalą nusikaltimo aukai, negali būti nurašyta."