Vilniaus bei Kauno apskrityse žolės gaisrai jau siautėja nuo kovo vidurio. Klaipėdos krašte ir Žemaitijoje kol kas ramu. Bet ilgametė patirtis verčia ugniagesius ruoštis, mat balandis paprastai būna gausiausias būtent tokių gaisrų, kai dega pievos, nuo deginamų šakų užsiliepsnoja pastatai soduose, neretai tokių nelaimių metu skaudžiai nukenčia žmonės, yra buvę ir žūčių.

„Mūsų krašte didelių grėsmių kol kas nematome, bet jau stipriname prevenciją, ugniagesiai jau susitinka su miškininkais, aplinkosaugininkais. Netrukus prasidės rimtesni bendri darbai“, – teigė Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyriausioji specialistė Aurelija Maslauskienė.

Klaipėdos priešgaisrinė gelbėjimo valdyba savo 12-oje savivaldybių teritorijų vykdys reidus.

„Esame pasidarę analizę, kad nevažiuotume tuščiai, lankomės ten, kur dažniausiai kyla tokie gaisrai. Dažniausiai tai yra atviros miesto erdvės, kaimuose – pievos, ūkininkų prasčiau prižiūrimos teritorijos. Tokie taškai dažniausiai yra žinomi. Vietos, kur nuo rudens palikta nenušienauta žolė, želia krūmokšniai, dega dažniausiai. Ugniagesiai kalbina žmones, keltuose į Kuršių neriją dalija skrajutes, raginančias saugoti nuo ugnies gamtą“, – pasakojo A. Maslauskienė.

Aurelija Maslauskienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Klaipėdoje panašių gaisrų kasmet po truputį mažėja, bet laukai už Jūrininkų prospekto liepsnoja kiekvieną pavasarį. Neretai paaiškėja, kad liepsna įsiplieskė nuo deginto laužo ar numestos cigaretės, nereti ir padegimo atvejai.

Nepagautas – ne vagis.

Lankydamiesi tokiose vietovėse ugniagesiai vertina gaisringumo lygį, prognozuoja galimas grėsmes, o pastebėję išdegintus plotus, pakelia dronus. Taip lengviau įvertinti situaciją.

„Labai stengiamės, kad nekiltų gaisrai, bet užkirsti kelią ugnies siautėjimui ne visada pavyksta. Kaip ir nustatyti kaltininkus, nepagautas – ne vagis. Padegėją nustatyti labai sunku, reikia surinkti labai akivaizdžius ir nepaneigiamus įrodymus. Taip yra buvę Šilutės pusėje. Tokiems žemės savininkams gali būti atimamos išmokos. Žemaitijoje tyčinio žolės padegimo atvejai – reti“, – tvirtino A. Maslauskienė.

Sausesnio pavasario metais žolės gaisrai prasidėdavo dar iki Velykų, drėgnesniais metais, kai šilumą pajutę augalai staiga suželia ir užgožia pernykštę žolę, tokių gaisrų kyla mažiau.