Klaipėdiečio Vilmanto Dundulio nužudymo istorija uostamiestyje jau vadinama viena mįslingiausių ir lyginama su ne mažiau stebinančiomis D.Kedžio ir A.Ūso žūtimis. Nors žudikas surastas, neneigė kaltės ir tikino tik norėjęs pagrobti pistoletą, nusikaltimo auką pažinoję žmonės vis dar abejoja, ar tai nebuvo užsakyta žmogžudystė.

Draugas prasilenkė su žudiku

Vasario 10 dieną 13.20 val. savo tėvų namuose Danės gatvėje 53 metų V.Dundulis žuvo nuo vienintelio šūvio į smilkinį iš savo paties teisėtai laikomo kovinio pistoleto "Sig Sauer".

Pradėję narplioti šį nusikaltimą pareigūnai pirmosiomis minutėmis sužinojo, kad velionio motina spėjo pamatyti iš kambario išbėgančio nusikaltėlio nugarą. Šio asmens veido ji nematė, tad negalėjo jo apibūdinti.

Užtat vienas paskutiniųjų V.Dundulį mačiusių žmonių buvo jo geras draugas. Jis papasakojo viešėjęs pas bičiulį antradienį perpiet ir pokalbio metu sužinojęs, kad pajamų pastaruoju metu neturėjęs V.Dundulis buvo nusiteikęs parduoti jam priklausančius ginklus.

Šis liudytojas papasakojo, kad prieš išeidamas iš draugo namų matė, kaip šis atidarė seifą ir išėmė pistoletą. Neslėpdamas jis papasakojo netrukus susitiksiąs su galimu ginklo pirkėju, kuris panoro pirkinį apžiūrėti.

V.Dundulio draugas su nusikaltėliu prasilenkė laiptinėje ir jį apibūdino. Vos po kelių minučių bute nuaidėjo du šūviai.

Bendras interesas – ginklas

Pradėję narplioti nusikaltimą pareigūnai įsitikino, kad vyras, anksčiau turėjęs ne vieną verslą, pastaruoju metu nebegalėjo savęs vadinti verslininku, buvo bedarbis, turėjo skolų.

Jam reikėjo pinigų pragyvenimui, todėl sumanė parduoti ginklus. Bet ne tik juos, vyras ieškojo pirkėjo ir savo automobiliui.

Nepaisant skolų bei kitų V.Dundulio gyvenimo aplinkybių, pareigūnai labai greitai atmetė versiją apie užsakytą jo nužudymą. Nors visu šimtu procentų ji dar nėra atmesta ir vis dar minima tarp galimų motyvų.

Vis dėlto bylą narpliojantys pareigūnai linkę manyti, kad žudiką ir auką suvedė atsitiktinumas. Abu vyrai nebuvo pažįstami, bendras jų interesas tebuvo V.Dundulio parduodamas ginklas. Jų bendravimas telefonu prasidėjo tik prieš pat nusikaltimą.

Bandė užtaisyti pistoletą?

Kaltininkas paaiškėjo po dviejų dienų. 26 metų klaipėdietis Marius Jonkus buvo sučiuptas "Aro" kovotojų praėjusio ketvirtadienio pavakarę Laukininkų gatvėje.

Paaiškėjo, kad V.Dundulio jis nepažinojo, su juo susisiekė radęs internete skelbimą apie parduodamą ginklą.

Į pardavėjo namus žudikas atėjo tuščiomis rankomis – be ginklo ar kokio įrankio žmogui žaloti ir neturėdamas pinigų pistoletui pirkti. Vėliau jis aiškino, kad ketino tiesiog pagrobti ginklą.

Ar nusikaltėlis turėjo planą, kaip tai padaryti, dabar, vargu ar pavyks sužinoti.

Kol kas aiškinamasi, ar jis nušovė žmogų tyčia, ar, kaip pats tikina, atsitiktinai, tikrindamas ginklą.

M.Jonkus tvirtino, kad pardavėjas leido jam pabandyti užtaisyti pistoletą, o šūvis pokštelėjo būtent tokių bandymų metu.

Pirmuoju šūviu, pasak įtariamojo, buvo nušautas V.Dundulis, antrą kartą ginklas iššovęs ir pataikęs į sieną, kai M.Jonkus pabandė išimti apkabą.

Ar tai bent kiek primena tiesą, paaiškės atlikus trasologinę ekspertizę. Mat jeigu ant aukos veido liko parako žymių, galima būtų daryti išvadą, kad į žmogų šauta iš labai arti, tad buvo taikyta tyčia.

Ekspertai bandys palyginti ant nužudytojo bei įtariamojo kūnų aptiktus sužalojimus. Galbūt paaiškės, ar tarp vyrų būta grumtynių.

Sulaikymo metu "Aro" kovotojai buvo priversti veikti žaibiškai ir parvertė M.Jonkų ant žemės, tad ant jo veido po šių įvykių liko nubrozdinimo žymių.

Užsakyta žmogžudyste netiki

Kol nebaigtas tyrimas, pareigūnai neatmeta nė vieno nusikaltimo motyvo, tarp jų – ir užsakytos žmogžudystės. Tačiau kol kas ši versija yra tik šalutinė.

Svarstoma pateikiant klausimus: jeigu kas nors būtų norėjęs atkeršyti V.Dunduliui, kodėl to nepadarė ne tokiu viešu būdu, kodėl nenušovė jo panaudodami garso slopintuvą kur nors lauke tamsiu paros metu?

Pagaliau net jei patikėtume, kad M.Jonkus buvo pasamdytas nusikaltimo užsakovo, kodėl jis atėjo į aukos namus tuščiomis rankomis, juk ginklo pardavėjas galėjo ir neturėti namuose šovinių.

Kur kas labiau įtikinama atrodo mintis, jog kartą su ginklu rankoje bandęs plėšti juvelyrinę parduotuvę M.Jonkus siekė pagrobti pistoletą, kad galėtų jį vėliau panaudoti buvusios draugės sugyventiniui pagąsdinti, o gal net nužudyti.

Pabėgęs iš nusikaltimo vietos jis nebegrįžo į mamos namus, išjungė telefoną. Tačiau apgalvojo ne visus konspiracijos būdus.

Įtariamasis išsidavė, kai susitiko su mylimąja ir parodė jai ginklą.

Atnaujino santykius su mylimąja

Iki pirmojo teistumo M.Jonkus artimai bendravo su mergina, vardu Kristina. Ji nelaukė jo grįžtančio iš pataisos namų ir susirado kitą draugą, su kuriuo susilaukė vaiko.

Ketverius metus praleidęs už grotų M.Jonkus grįžo į Klaipėdą ir tikėjosi pratęsti santykius su Kristina, bet ši jau gyveno faktinėje santuokoje.

Panašu, kad jauna moteris neatstūmė buvusio mylimojo. Kol jos sugyventinis būdavo keliems mėnesiams išvykęs į užsienį, pas ją gyvendavo M.Jonkus.

Nenuostabu, kad prie dažno svečio greitai priprato ne tik Kristinos vaikas, bet ir stafordšyrų terjerų veislės šuo, vardu Šrekas.

Pernai rugsėjo 8-osios ryte moteris su savo nuolatiniu sugyventiniu, kaip ir kasdien, vedė vaiką į darželį. Kartu buvo ir šuva. Šrekas vos kelioms minutėms liko prie darželio tvoros laukti šeimininkų, tačiau šie šuns neberado.

Jauna pora ėmėsi veislinio šuns paieškų, išklijavo jo nuotraukas ant stulpų ir prašė atsiliepti žmones, mačiusius jų augintinį.

Pavogė draugės šunį

Gyvūnų mylėtojai yra jautrūs keturkojų likimams, tad nėra keista, jog prašymą padėti rasti Šreką pastebėjo ne vienas Laukininkų gatvės gyventojas.

Viena moteris netrukus paskambino nurodytu telefonu ir papasakojo minėtą rytą mačiusi jauną, aukštaūgį vaikiną, kuris priėjo prie šuns. Šis akivaizdžiai atpažino žmogų, nes džiaugsmingai vizgino uodegą.

Pasak liudininkės, tas jaunuolis nusivedė stafordšyrų terjerą.

Lyg tyčia, prabilo ir sugyventinių vaikas, papasakojęs tėčiui apie dėdę, kuris gyvena jų namuose, kol tėvelis būna išvykęs.

Kristina ir jos gyvenimo draugas suprato, kad Šreką veikiausiai nusivedė M.Jonkus, ir apie tai pranešė policijai. Apklausų metu paaiškėjo, kad kažkoks įtariamojo draugas įsigeidė įsigyti šios veislės šunį. Jaukų savo draugės augintinį M.Jonkus atidavė, o gal ir pardavė tam savo pažįstamam.

Šunį rasti padėjo taip pat neabejinga gyvūnams liudytoja. Mergina buvo mačiusi skelbimą su pagalbos prašymu pietinėje Klaipėdos dalyje. Kartą lankydamasi Žvejybos uosto rajone ji atkreipė dėmesį į lygiai tokį pat, kaip nuotraukoje, šunį.

Taip tapo žinoma, kad keturkojis gyvas ir sveikas, tiesa, pas šeimininkus jis negrįžo. Iš vienų rankų į kitas keliavęs gyvūnas dingo.

Baudžiamoji byla dėl šuns vagystės jau baigta tirti. Įtarimai dėl šio nusikaltimo pareikšti M.Jonkui, netrukus šią istoriją narplios Klaipėdos miesto apylinkės teismas.

Ketino susidoroti su varžovu

Akivaizdu, kad santykiuose su Kristina M.Jonkaus netenkino pamaininio vyro padėtis. Atletiško sudėjimo savo kūną tatuiruotėmis išpuošęs vaikinas mėgsta dailiai rengtis, nors nedirbo, naudojosi kompiuteriu bei brangiu telefonu.

Gali būti, kad vienturtis vaikas mamos buvo lepinamas, tad turėjo nepagrįstų ambicijų ir neadekvačiai vertino save. Į šiuos ir kitus klausimus dar turės atsakyti psichikos sveikatos specialistai.

Nužudęs pistoleto savininką V.Dundulį šis vyras galėjo susidoroti ir su mylimosios sugyventiniu.

Tiesa, tyrėjams jis aiškino, kad varžovą ketino tik pagąsdinti.

Šia versija tiki ne visi pareigūnai. Kai kurie jų įsitikinę, kad pasakos apie nelaimingą meilę reikalingos tik teisėjų širdims suminkštinti.

2009 m. M.Jonkus jau laikė įrėmęs ginklą į juvelyrinės parduotuvės pardavėjos galvą. Moteris kartu su bendradarbe aktyviai priešinosi ir nukreipė pistoletą. Tai nesustabdė plėšiko, tąkart jis iššovė į orą ir pabėgo.

Kriminalistikos psichologai teigia, kad į doros kelią nepasukusio asmens daromi nusikaltimai paprastai kaskart būna vis žiauresni ir sunkesni.

Dabar vargu ar kas gali pasakyti, kokių dar nusikaltimų buvo suplanavęs M.Jonkus.

Prokurorai nedviprasmiškai užsiminė manantys, kad aukų ir nusikaltimų galėjo būti kur kas daugiau, jeigu užtaisytą ginklą nešiojęsis nusikaltėlis nebūtų buvęs greitai demaskuotas ir sulaikytas.