Vaikštinėdama S.Šimkaus gatve atkreipiau dėmesį, kad nėra nė vienos šiukšlių dėžės. Kilo klausimas: o kaip turėtų elgtis padorus žmogus norėdamas išmesti ledų porcijos popierėlį ar kitą šiukšlę? Visą kelią tenka neštis šiukšlę, kol mieste surandi šiukšliadėžę. Man tai atrodo nelabai normalu. Ir dėl pačių žmonių įpročių. Jaunimas nepaisys nieko ir mes visas šiukšles po kojomis.

Gerda

Pėstieji tiesiog šoka į gatvę

"Karštame telefone" Jonas skundėsi, kad supykdė pėstieji. Aš jam pritariu. Savaitgalį Gargžduose viena poniutė kad rovė skersai kelio degant raudonam šviesoforo signalui – vos spėjau sustabdyti mašiną. Tačiau ponia gi traukė per perėją, jai, panašu, visas pasaulis turi sustoti ir lenktis, kai ji eina. Ir nesvarbu, kad poniai po nosimi raudona šviesa dega. Antrą kartą tokia pati situacija pasikartojo Klaipėdoje. Į judrią gatvę iššoko dviratininkas, stumiantis dviratį per perėją, bet degant raudonam šviesoforo signalui. Suįžūlėjote, ponai pėstieji.

Monika

Gėjų paradai – nepriimtini

Manyčiau, Lietuvoje neturėtų būti tokių dalykų, kaip gėjų paradai. Kažkaip sarmata į tokius reikalus žiūrėti. Juk mūsų šalis visais laikais pasižymėjo kuklumu, ir apie seksą ar seksualinį pasirinkimą nepriimta garsiai kalbėti. O čia apie seksualinius žmonių reikalus atvirai deklaruojama. Nepriimtina mums tai, kad ir ką tie gėjai iš ES mums sakytų.

Nijolė

Ne J.Baltušis ir ne J.Biliūnas

Kadangi "Klaipėda" yra vienintelis laikraštis, išeinantis ir pirmadieniais, esu tiesiog priversta skaityti ir S.Pociaus rašinius šeštajame puslapyje. Štai ir šį pirmadienį jis vėl pasireiškė. Ir pavadinimas straipsnio, nieko nepasakysi, intriguojantis – "Galvose – J.Kobzono pasėliai". Tačiau nervina mane šitas autorius ir jo rašymo stilius, per daug tuose rašiniuose sarkazmo ir žiaurios ironijos, kuri tiesiog veržiasi per kraštus. Vis dėlto kai pasikalbi su kaimynais ar šiaip pažįstamais, išgirsti, kad yra tokių, kuriems patinka tuos pagiežingus straipsnius skaityti. Nesuprantu ir tų žmonių. Juk, regis, mokėmės, mokykloje visi skaitėme Žemaitę, P.Cvirką, J.Baltušį, J.Biliūną ir tikrai turėjome progos išmokti gražios kalbos, o ir gyvenime – taurių tikslų. S.Pocius – ne tas atvejis.

Jolita