Dar visai neseniai viešojo transporto stotelėse buvo galima sužinoti, koks autobusas važiuoja kokiu maršrutu. Buvo labai naudinga pasitikrinti, ar yra pokyčių, ir įsitikinti, kad pasiseks nuvažiuoti ten, kur reikia. Ypač naudingos informacinės lentelės buvo atvykėliams. Juk autobusų vairuotojai pranešimus apie stoteles įjungia taip, kad apie kitą stotelę sužinai tik tada, kai autobusas jau pajudėjo. Vadinasi, išlipti jau pernelyg vėlu. Dabar šių lentelių nebematau. Ypač tose stotelėse, kur įrengti nauji paviljonai. Beje, jie nėra apsaugantys nei nuo lietaus, nei nuo vėjo.

Nijolė

Džiaugiamės pernykščiu darbu

Labai nustebau ir apsidžiaugiau pamačiusi viešosiose erdvėse pražydusius krokus. Koks nuostabus vaizdas. Lauke dar šalta ir niūru, o krokų žiedai jau džiugina spalvomis. Šios gėlytės buvo pasodintos dar pernai ar net užpernai. Labai geras sumanymas sodinti daugiametes gėles, kurios pačios pražysta. Manau, Klaipėdos apželdintojai galėtų daugiau sodinti panašių gėlių, ir nebūtinai pavasarinių. Juk yra ir kitų, prasiskleidžiančių tam tikru metu. Taip būtų sutaupoma pinigų, o ir miestas turėtų savitą veidą.

Rima

Stebina perdėtas rūpestis

Pati nelabai ką rašau į socialinių tinklų paskyras, bet paskaitau, kas kur vyksta. Kartais kai kurie įrašai nervina ir net stulbina. Vienas tokių – pranešimai apie lauke pamatytą šunį ar katę. Atsiranda daugybė šių įrašų autorius palaikančiųjų, kurie gaili katytės, sėdinčios po mašina, ar šuniuko. Kartais žmonės tiksliai nurodo, kur gyvūnas bėgo, kur buvo pastebėtas po kelių minučių. Rašo, kad jo akytės rodė nusiminimą, bando visus įtikinti, kad tas gyvūnas kažkoks nelaimingas ar pasimetęs. Negaliu atsistebėti tokiais rašytojais. Ko čia jautrintis? Juk tai yra gyvūnai. Jie jaučia gamtos šauksmą, veržiasi į lauką, bėga paskui pateles, ieško saulėtos vietos. Kas blogai? Tegu gyvena sau, nereikia jų varžyti. Man atrodo, kad tokių parašymų autorės (dažniausiai tai būna darbo neturinčios moterėlės) tiesiog neturi ką veikti.

Ona