D. Maskoliūnas po Eurolygos rungtynių kartodavo, kad vilniečiai yra jauna komanda: „Priėmėme neadekvačius sprendimus, lyderiai pavargo, tačiau einame teisinga linkme“, - maždaug taip skambėdavo trafaretinis stratego monologas. Jis puikiai tiko ir po sekmadienį vykusių VTB Jungtinės lygos rungtynių, kuriose vilniečius pamokė Sankt Peterburgo „Spartak“ (63:83). Skirtumas tik tas, kad „teisingos linkmės“ viltis vis labiau tampa panaši į miražą.
Pastebima tendencija – D. Maskoliūnas vis dažniau teisinasi. Paskutiniaisiais praėjusių metų mėnesiais Eurolygos čempionas skundėsi įtemptu varžybų grafiku. Taip, jis išties sekinantis. Po pralaimėjimo „Spartak“ vilniečių vyr. treneris teigė, kad jo auklėtiniai nepavelka kojų, atrodo lyg numirę. „Galbūt per daug treniravomės“, - nukirto D. Maskoliūnas. Jeigu tai ne subtilus humoras, peršasi klausimas – koks tvarkaraštis „Lietuvos rytui“ būtų priimtiniausias?
Tokie pasiteisinimai Lietuvos krepšinyje jokia naujiena, D. Maskoliūnas puikiai supranta, kad panašios kalbos sirgaliams įdomios mažiausiai. Strategas skaudžiai išgyvena kiekvieną nesėkmingą epizodą, ką jau kalbėti apie tokius pralaimėjimus. Kaltas? nukryžiuoti, nukirsti galvą, atleisti? Tai būtų gnomiška. „Tariami lyderiai nesupranta, ko iš jų reikalaujame“, - pripažino strategas. Ką jau padarysi. D. Maskoliūnas nebe pirmas treneris, kuris skundžiasi žaidėjų nesupratingumu.
Dejanas Ivanovas atkovoja kamuolį, jį ištraukia iš už galinės linijos, tačiau dėti dvižingsnį ir be patoso įmesti ar įdėti jis vis dar nesugeba. Leonas Radoševičius, jeigu montuotume jam skirtą reklaminį klipą, atrodytų visai padorus centriukas. Deja, bet krepšinis nėra vien highlight‘ų peržiūros. Gynyboje kroatas pasiduoda menkiausiam klaidinančiam judesiui, lyg būtų išleistas pabėgiot po klojimą. Renaldui Seibučiui galime priskirti visą tuziną gražiausių būdvardžių, bet jis negali būti Eurolygos klubo vedantysis žaidėjas. Vienas iš lyderių – taip, tačiau ne pagrindinis. Stenkis nesistengęs, bėk nebėgiojęs, šok nešokinėjęs - chemijos kaip nėra, taip nėra.
Sunku pasakyti, ar ši komanda jau pasiekė savo galimybių ribas. Apie panašius dalykus ir komandos beveidiškumą prirašyta daugiau nei pakankamai. Lyginant su dabartine sudėtimi, Aleksandras Rašičius, Tyrec‘as Rice‘as, Lawrence‘as Robertsas ir Jonas Valančiūnas atrodo lyg iš tolimos praeities svajonių komandos, kurią jau tuoj užklos užmaršties dulkės. Pastarajai komandai taip pat trūko daug ko: ji nelaimėjo nei vieno trofėjaus, tačiau pateko į visų lygų finalinius ketvertus. Biudžetas? Net ir su šiuometiniais berniukais „Lietuvos rytas“ galėjo laimėti žymiai daugiau rungtynių. Tačiau kai gynyboje ardamas 23 sek. pražiopsai žmogų, kamuolį atiduodi į varžovų rankas, sugebi pralaimėti laimėtas rungtynes, tai reiškia tik du dalykus: prakeiksmą arba meistriškumo stoką. Nesisekti amžinai negali. Tai vienintelė paguoda šiandienos sostinės komandai.
Įdomu, kaip susiklostys likusi sezono dalis. Visų pirma – VTB Jungtinėje lygoje. Tai vienintelė likusi terpė vilniečiams pasireikšti tarptautinėje arenoje. Žinoma, su tokiais pareiškimais, žinant pasaką „Kaip „Prienai“ iš „Lietuvos ryto“ Kalėdas vogė“, reikia būti atsargiam. Predrago Samardžiskio pareiškimas: „Girdėjome, kad „Prienų“ žaidėjai garsiai kalba tik apie pergalę, tai mus dar labiau supykdė”. Nemanja Nedovičius: „Į Prienus atvažiavome kiek atsipalaidavę, turbūt tai mums ir pakišo koją”. Toks nuomonių disonansas tiksliausiai atspindi situacijos delikatumą.
Naujausi komentarai