Kiekvieną žiemą išgirstame apie nelaimes, kuriose gaisro metu žūsta vaikai. Žūsta ne nuo liepsnos, bet užtroškę nuo dūmų ir tik todėl, kad nelaimė atslinko į namus naktį, kai visi miegojo.
Taip jau tęsiasi beveik 19 Nepriklausomos Lietuvos metų. Kiek praradome būsimų mokytojų, inžinierių ar paprasčiausių gerų, sąžiningų, darbščių Lietuvos piliečių? Ir kodėl? Todėl, kad valdžia besirūpindama karais keliuose, gaisruose ar vandenyse tesugeba kurti neveiksnias TV reklamas, bet nesugeba priimti paprastų sprendimų, kurie išgelbėtų gyvybes.
Vienas paprasčiausių ir visam civilizuotam pasauliui įprastas dalykas yra namuose įrengti dūmų detektoriai. Jie tekainuoja 30 litų. Lietuvos kaimo trobose, rizikos šeimose (ne socialine, bet gaisringumo prasme) valstybė įrengtų dūmų detektorius ir kasmet išgelbėtume 10 ar daugiau vaikų. Per Nepriklausomybės metus jau visus 200 – tiek, kiek jų yra nemažoje kaimo mokyklėlėje.
Rizikos šeimų būtų kokie penki tūkstančiai, tačiau gal vaikai verti tų 1,5 milijono litų?
Vidaus reikalų ministre Raimundai Palaiti, parašėte tokį gražų kreipimąsi apie visuomenės saugumą. Kiek išgelbėtumėte Lietuvos vaikų už savo metinį reprezentacinį fondą? Juk jums pavesta pasirūpinti ne tik riaušėmis ar gaisrų gesinimu, bet ir prevencija?
Naujausi komentarai