Skaudi netektis: mirė keturkojų gynėja, „SOS gyvūnai“ vadovė I. Reklaitytė

Jautrūs vyro žodžiai

Liūdna žinia apie netektį socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo jos vyras Andre.

„Norėjau paprašyti jūsų pasimelsti. Ji buvo labai ryškus žmogus. Bet kokie nesutarimai, kivirčai ir panašiai – tik lukštai. Visa tai galima nubraukti ir pamiršti kaip blogą sapną, bet pagrindinis dalykas – gėris, kurį ji atnešė į šį pasaulį, išliks“, – jautrius žodžius žmonai skyrė jis.

Andre savo įraše I. Reklaitytei paskelbė ir prieš penkerius metus nufilmuotą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotos akimirkos, kai gyvūnų mylėtoja gelbėjo dar vieną likimo nuskriaustą keturkojį. Tuo pat metu, rašė vyras, jo žmona kovojo su onkologine liga.

„Ji atidavė save keturkojams tiesiog nesavanaudiškai. Kada nors jie būtinai susitiks ir bus dėkingi už suteiktą naują viltį“, – mintis dėstė jis.

Kaip teigiama, moteris kovojo su ketvirtos stadijos onkologine liga ir nors gydytojai itin daug vilčių neteikė, I. Reklaitytė laimėjo penkerius gyvenimo metus.

Kovojo už gyvūnų gerovę

Užuojautos žodžius velionei socialiniame tinkle „Facebook“ skyrė ir 2008 metais jos kartu su bendraminčiais įkurtos įstaigos „SOS gyvūnai“ kolegos:

„Mieli bičiuliai, šią naktį netekome Ilonos. Visiems, kas VšĮ „SOS gyvūnų“ vadovę pažinojo asmeniškai, ji buvo tiesiog Ilona, Ilonytė. Mažas narsus karys, keliolika metų kovojęs gyvūnų globos fronte, nepaisant rūpesčių, nusivylimų, sunkumų, kuriuos čia tenka patirti, o pastaraisiais metais – dar ir sunkios ligos sukeltų skausmų. Ilona visados svajojo organizuoti pagalbą gyvūnams, dar kai dauguma mūsų net nežinojo, kad yra tokia problema, kad ji tokio masto... „SOS gyvūnai“ be jos nebūtų atsiradę. Dirbti teko didžiuliais krūviais, į direktorės pareigas įėjo ir kasdienis valymas, ir skambučių atsakinėjimas kone visą parą. Kai prieglaudos infrastruktūra dar buvo minimali, šaltomis žiemomis ji likdavo nakvoti vagonėlyje, ant sofutės, apgulta globotinukų, nes bijojo, kad neužgestų krosnelės arba neįvyktų gaisras. Ji priėmė į prieglaudą, į savo namų globą daugybę katinėlių ir šunų, kuriuos kiti išvadintų neperspektyviais: šlubų, senų, aklų... Daugeliui mūsų „SOS kiemelis“ tapdavo paskutine priebėga, bet niekas taip nesidžiaugdavo, kaip Ilona, kai toks senukas rasdavo tikrus namus. Ir niekas taip nesielvartaudavo, kai jie išeidavo iš gyvenimo. Ji prisirišdavo prie visų, vadino globotinius savais vaikais: „Na, vaikai, kaip gyvenat?“ O jie šokinėja aplinkui, vos nenugriaudami, džiaugiasi. Mums be galo trūks Ilonos. Jos trūks ir Lietuvos gyvūnų globos sričiai. Visų labiausiai jos trūks jos šeimai, vaikams. Nikai, Ieva, laikykitės“, – rašė jie.

Kviečia uždegti žvakelę

I. Reklaitytės kolegos kviečia namuose uždegti po žvakelę. O kai žinos, kur gyvūnų mylėtoja atguls Amžinojo poilsio, žada pranešti.

„Ilona tikėjo, kad mirtimi viskas nesibaigia. Vaivorykštės šalyje ją tikrai pasitiks, nes meilė niekados neišnyksta be pėdsakų“, – jautriai rašė bendraminčiai.