LAT teisėjai patvirtino ankstesnių teismų sprendimus, kad Medininkų žudynės surengtos vykdant sovietų politiką, kurios tikslas – išlaikyti Lietuvą Sovietų sąjungos sudėtyje, o užpuolikai rėmė ir vykdė sovietų valdžios politiką – dideliu mastu užpuldinėti, žudyti ir žaloti civilius. Buvo siekiama naikinti valstybingumo požymius, tarp jų ir jų muitinės postus.

Nuosprendis galutinis

K.Michailovo aiškinimus, kad jis nedalyvavo žudynėse, Aukščiausiojo Teismo vertinimu, paneigia surinkti bylos duomenys.

Šio teismo sprendimas galutinis ir neskundžiamas. Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija nagrinėja teismų praktikai reikšmingas bylas.

„Nekyla abejonių, kad muitinės postas užpultas kaip civilinis objektas, siekiant nužudyti jame budėjusius asmenis“, – sakė teisėjas Vytautas Masiokas.

LAT teigimu, Medininkų postas, kaip ir kiti muitinės postai, buvo tik civilinis objektas, skirtas civilinio pobūdžio funkcijoms vykdyti, o jame dirbę pareigūnai nevilkėjo karinių uniformų, neturėjo ginklų, todėl jei laikomi civiliais. Muitininkai ir policininkai nebuvo priskirti karinėms pajėgoms.

Pernai birželio 6 dieną Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad K.Michailovo veiksmus iš nužudymo perkvalifikuoja į nusikaltimus žmoniškumui bei palieka galioti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Perkvalifikuoti veiksmus prašė Generalinė prokuratūra.

Aukščiausiojo Teismo kolegija pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad K.Michailovo padaryta veika 1991 metais buvo laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę. Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad „baudžiamoji atsakomybė už šiuos nusikaltimus kyla nepriklausomai nuo to, ar padarymo metu jie buvo tokiais laikomi pagal valstybės nacionalinę teisę, jei nusikaltimais jie buvo laikomi pagal tarptautinę teisę ar civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus“. Šios nuostatos išplaukia iš 1945 metų rugpjūčio Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto bei jo nuosprendžio.

„K.Michailovas, priklausydamas OMON būriui ir tiesiogiai dalyvaudamas nusikalstamoje veikloje prieš civilius gyventojus, suprato nusikaltimo pavojingumą to laikmečio politiniame kontekste ir kad daro nusikaltimą pagal tarptautinę teisę“, – paskelbė teisėjas V.Masiokas.

Teisėjai atkreipė dėmesį, kad omonininkas suvokė jam pavestos operacijos tikslą. 1991 metais jis sąmoningai dalyvavo operacijose prieš civilius ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

LAT taip pat pažymėjo, kad 1991 metais, kai buvo padarytas nusikaltimas, veikos, padarytos prieš civilius gyventojus, jų žudymas, padarytos vykdant didelio masto arba sistemingo jų užpuolimo kontekste, nesvarbu: karinio konflikto ar taikos metu, tarptautinėje teisėje aiškiai buvo apibrėžtos kaip nusikaltimai žmoniškumui.

Latvijos pilietį K.Michailovą 2007 metų lapkričio 28 dieną sulaikė Latvijos teisėsauga, remdamasi Lietuvos išduotu Europos arešto orderiu. Lukiškių tardymo izoliatoriuje jis laikomas nuo 2008-ųjų sausio. Vėliau paaiškėjo, kad teisiamasis yra įgijęs ir Rusijos pilietybę.

Iš K.Michailovo Lietuvos valstybės naudai priteista 653 tūkst. 850 eurų padarytai žalai atlyginti.

Byloje nustatyta, kad K.Michailovas, dirbdamas Sovietų sąjungos Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) milicininku, veikdamas šio būrio vado Česlavo Mlyniko suburtoje organizuotoje grupėje, kartu su to paties būrio milicininkais Andrejumi Laktionovu ir Aleksandru Ryžovu, tyčia nužudė tarnybos pareigas vykdžiusius Lietuvos muitinės ir policijos pareigūnus Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių, Ričardą Rabavičių, Algirdą Kazlauską, Juozą Janonį, Algimantą Juozaką ir Mindaugą Balavaką bei pasikėsino nužudyti Tomą Šerną.

Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje pažymėjo, kad Medininkų postas buvo užpultas ne pirmą kartą, o lemtingąją 1991-ųjų liepos 31-ają užpultas suplanuotai netikėtai paryčiais ginkluotų užpuolikų, su kuriais Lietuvos pareigūnai nekonfliktavo, jų neprovokavo ir jiems jokiais būdais ir priemonėmis nesipriešino, nors tokia galimybė buvo – Tomas Šernas, išgirdęs pistoleto šūvius, pažadino kitame kambaryje besiilsinčius pareigūnus, tarp jų buvo ginkluotas „Aro“ pareigūnas.

„Prieš nužudymą policijos pareigūnai buvo nuginkluoti. Aštuoni civiliai pareigūnai buvo suguldyti muitinės vagonėlyje ant grindų, septyni nužudyti šūviais į galvą, kitas vietas, o vienas sunkiai sužalotas į galvą. Šis nužudymo būdas – šūviai į gulinčių beginklių žmonių galvas – rodo, kad veikta profesionaliai, siekiant, kad neliktų gyvų liudytojų“, – sakė teisėjas V.Masiokas.

Nuosprendyje rašoma, kad 1991 metų liepos 30-osios rytą Rygos OMON vadas Česlavas Mlynikas specialiųjų grupių „Delta-1“, „Delta-2“ milicininkams davė nurodymą ruoštis kelionei į Vilnių, liepė pasiimti neperšaunamų liemenių, ginklų, sprogmenų. Omonininkai pasiėmė jokiose apskaitose neužfiksuotus 7,62 mm kalibro automatus AKM, kurie buvo pagrobti iš Rygos policijos akademijos ir naudojami įvairiose operacijose.

Ginkluotės konvojavimas iš Vilniaus tebuvo oficiali kelionės dingstis. Iš vienuolikos rygiečių, skirtingu laiku atvykusių dviem automobiliais, Vilniaus OMON bazėje Valakampiuose pasiliko septyni – likusieji tą patį vakarą grįžo namo.

Labai reikšmingas sprendimas valstybei

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išplėstinei septynių teisėjų kolegijai atmetus nuteistojo Medininkų žudynių byloje K. Michailovo skundus, prokuroras Saulius Verseckas sako, kad priimtas labai reikšmingas sprendimas valstybei – pagaliau įvardyti kaltieji asmenys.

Prokuroro manymu, reikšminga, kad kaltė nustatyta teismo sprendimu, tai nėra prokurorų kaltinimai ar spėliojimai.

„Nustatyta jų kaltė, nustatyti šių asmenų veikimo motyvai. Pagaliau aiškiai pasakyta dėl šių asmenų veikos kvalifikacijos. Dėl to šis sprendimas labai reikšmingas ir teisės taikymo prasme. Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra labai svarbus visais aspektais – tiek valstybei, tiek teisei, tiek, manau, visai visuomenei“, – po nutarties paskelbimo sakė valstybės kaltintojas byloje prokuroras S.Verseckas.

LAT paliko galioti nuosprendį, kuriuo pripažinta, kad buvęs omonininkas įvykdė nusikaltimą žmoniškumui. Jis liko nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

S.Verseckas mano, kad šiuo sprendimu siunčiamas signalas visuomenei, jog nepaisant sudėtingų įrodinėjimo sąlygų, ilgo laiko, teisingumas nugali, kalti asmenys nuteisiami ir turės atlikti bausmę.