„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpiniai“ veikė pagal sapnininkus ir horoskopus

Šturmas sukėlė šoką

Tuo metu, kai pareigūnai dirbo su sulaikytais „tulpinių“ gaujos nariais, vienas „tulpinis“ vis dar buvo laisvėje. Audrių Andrušaitį buvo planuojama sulaikyti kartu su V. Baltušiu ir A. Vertelka, tačiau paskubinus operacijos pradžią pareigūnams teko keisti planus – jie A. Andrušaičio buvimo vietos tą konkretų vakarą nežinojo.

A. Andrušaičiui pavyko slapstytis pusantro mėnesio. Visą laiką jis praleido Panevėžyje. „Tulpinių“ grupuotėje galiojo griežta tvarka: išvažiuoti iš miesto be vadeivos leidimo – griežtai draudžiama. Grupuotės viduje tvyrojusį fanatizmą atskleidžia tai, kad šios taisyklės A. Andrušaitis laikėsi net po visų bendrų sulaikymo, kai policija jį spaudė iš visų pusių.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras A. Matonis prisimena, kad ieškant A. Andrušaičio turėta įvairios informacijos apie jo slapstymosi vietą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis slėpėsi konspiraciniame bute Panevėžyje, nes neturėjo V. Baltušio leidimo išvykti, nors šis jau buvo sulaikytas.

„Stebėdami aplinką, artimuosius, radom butą, ir kartu su „Aro“ pareigūnais jį šturmavom. Žinojom, kad jis turi ginklą ir gali bandyti nusižudyti arba šaudyti į puolančiuosius. Tai buvo irgi labai žaibiškai atlikta operacija“, – atskleidžia A. Matonis.

Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadas Viktoras Grabauskas, prisimindamas A. Andrušaičio sulaikymo operaciją, sako, kad butas buvo šturmuotas staigiai, sulaikomasis nespėjo nė pasipriešinti: „Jis buvo labai nustebęs, kad greitai jo kambaryje, kur jis žiūrėjo televizorių, nei iš šio, nei iš to atsidūrė pareigūnai. Jam buvo šokas.“

Kaip juos prakalbinti?

Po šios sulaikymo operacijos teisėsaugininkai savo rankose turėjo visus pagrindinius „tulpinių“ gaujos žmones. Vyko intensyvus darbas, bandant prakalbinti „tulpinius“.

A. Matonis sako, kad su sulaikytaisiais, ypač gavusiais liudininko ar nukentėjusiojo statusą, buvo bendraujama viską aiškinantis iki smulkmenų, kurios vėliau padėdavo tyrime. Anot jo, šansas išsipasakoti, pasiaiškinti, peržengti savo nusistatymą atkakliai tylėti buvo duotas visiems – ir sulaikytiesiems „tulpinių“ gaujos lyderiams.

„Tik lyderiams nebuvo žadama neįmanomų dalykų, žadama tai, kas įmanoma pagal procesą. Antraeilės svarbos žmonių (…) pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo galima nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu jie bendradarbiauja“, – sako A. Matonis.

T. Vėbra teigia, kad nebuvo vienos bendros tvarkos bandant prakalbinti nusikaltėlius. Pareigūnai įvertindavo, kokiose operacijose grupuotės narys dalyvavo, ką jis galėtų papasakoti ir pagal tai apgalvodavo darbo metodiką. „Ar eina prokuroras ir operatyvinis darbuotojas, ar tik operatyviniai pradeda kalbą, žiūrim pagal jo situaciją. Taisyklių nebuvo. Tam tikrais atvejais leisdavome, kaip sakydavome, sunkiąją artileriją – Artūrą Urbelį. Jis per penkias minutes išsakydavo savo poziciją įtariamajam, trenkdavo durimis ir išeidavo. Pavyzdžiui: „Tau leidžiame dvi dienas pagalvoti.“ Dvi dienas pagalvojo, nesugalvojo nieko, tada jau eidavome mes, operatyviniai darbuotojai, ir bandydavome žmogų išvesti iš to tunelio“, – nusikaltėlių prakalbinimo metodus atskleidžia T. Vėbra.