Matė tokį pirmą kartą

Pagaliau teisme pasirodžiusi buvusi Aurelijaus Bero, šiuo metų esančio Rokiškio psichiatrų globoje, sugyventinė Lina Cvilikaitė kategoriškai atsisakė bendrauti su žiniasklaida. O prokurorui skaitant nutarimą, kodėl prašoma buvusiam jos gyvenimo draugui taikyti priverstinį gydymą, vos tramdė ašaras.

Iš susijaudinimo ji net nesugebėjo perskaityti priesaikos teksto, kad duos teisingus parodymus. Tačiau, teisėjų kolegijos pirmininkui priminus, kad prieš artimąjį gali jų ir neduoti, pareiškė, kad kalbės.

L.Cvilikaitė pasakojo tą lemtingą 2016-ųjų sausio 2-osios naktį pirmą kartą mačiusi tokias „stiklines“ savo sugyventinio akis. Nors ir anksčiau jis, būdamas neblaivus, esą nusišnekėdavo – neva visi keturi jų vaikai – ne jo. Tačiau per tuos aštuonerius bendro gyvenimo metus jis tik kartą buvo pakėlęs prieš ją ranką. O tą naktį ji pabudo nuo netikėto A.Bero išpuolio – šis dūrė jai, miegančiai viename kambaryje su visais keturiais vaikais, šakute į veidą, vos nekliudydamas akies. Po to ištempė už plaukų į koridorių, kur jai pavyko apsiginti tik pagriebus vaikų žaislinį šautuvą. Be to, sureagavęs į triukšmą atbėgo vyriausiasis sūnus ir pradėjo šaukti: „Tėti, ką darai – čia gi mama!“.

Vertė kaltę seseriai

Anot L.Cvilikaitės, ištikta šoko, ji išbėgo laukan, kur teko laukti pagalbos daugiau kaip valandą, su vienomis pėdkelnėmis.

Paskambinusi telefonu 112 ir pranešusi apie sugyventinio smurtą, dar bandė grįžti atgal pas vaikus, bet A.Beras, laikydamas ant rankų mažiausiąjį, jau jos neįsileido. Prieš tai – smurtaudamas jis vadino ją kaimynu – greičiausiai jau tada nebepažino.

Pirmiausiai - po dar apie penkių skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą pasirodė greitoji. Tačiau medikai dar apie 10 minučių laukė policijos. Šios pareigūnai rado A.Berą kieme - prie šulinio. Jį sulaikius, L.Cvilikaitė teigia bėgusi su greitosios medikais ieškoti vaikų. Tačiau namuose rado ant lovos sėdinčius tik du vyresniuosius. Pasiteiravus, kur mažiausieji, šie atsakė; „Tėtis nuvežė tau“.

Pribėgus prie policijos sulaikyto A.Bero, šis tepasakė: „Džiaukis, kad ir tavęs ten nepadėjau!“ Mažiausiojo vežimėlis stovėjo lauke. Netrukus policininkas pašvietė į šulinį ir konstatavo, kad mažyliai – ten. Jų motina teisme teigė nuo to momento jau beveik nieko neprisimenanti.

Anot L.Cvilikaitės, jos vyras mylėjo vaikus ir niekada prieš juos nesmurtavo. Tačiau prieš metus iki tragedijos – mirus jo tėvui, kurio namuose Saviečiuose jie gyveno, A.Beras labai pasikeitė – tapo nervingas. Ypač po to, kai esą jį, pardavusi tėvo turėtą žemę, apgavo sesuo.

Pavydą slopino alkoholiu?

L.Cvilikaitė teisinosi negalinti atsakyti, kaip dažnai sugyventinis girtavo.

Esą per dienas ji būdavo su vaikais, o jis dirbo miške. Tačiau prieš tragediją apie porą savaičių tikrai negėrė. Tiesa, sausio 1-ąją juos aplankiusi jos motina lyg ir atsivežė šampano butelį.

Nužudytų mažylių motina akcentavo kitką – sugyventinis buvo labai pavydus – užtekdavo valandą užtrukti parduotuvėje ir jis jau skambindavo kas penkias minutes, liguistai įtarinėdamas.

Šį momentą užfiksavo ir teisme parodymus davusi A.Berą tyrusi Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrė-ekspertė. „Jis vis kartojo, kad tie į šulinį įmesti mažyliai – ne jo. Esą sugyventinė išvažiuodavo ir ilgai negrįždavo, o po to atsirasdavo pilvas“, - buvo linkusi prisiminti sunkių pokalbių su A.Beru, kuriam konstatuota sunki depresija su psichozės simptomais, nuotrupas psichiatrė.

Anot jos, šis psichikos sutrikimas – ilgalaikio ir gausaus alkoholio vartojimo pasekmė. 37-erių A.Beras jai prisipažino, kad pradėjo vartoti alkoholį 13 metų, o pastaruoju metu gerdavo kasdien.

Ar išgis - neaišku

„Manome, kas tas sutrikimas jam prasidėjo tą lemtingą vakarą. Jis teigė pabudęs iš miegų, nes viskas aplinkui buvo raudona“, - pasakojo psichiatrė, akcentuodama, kad A.Berui diagnozuotas psichikos sutrikimas išsivysto, kai ilgą laiką gėręs asmuo nustoja vartoti alkoholį.

Kaip jau rašyta, kartu su šia diagnoze buvo konstatuota ir, kad A.Beras negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei juos valdyti nei įvykio metu, nei dabar. Todėl ši byla nagrinėjama be jo.

Tačiau A.Berą tyrusi psichiatrė negalėjo atsakyti į klausimą, ar A.Berui diagnozuotas sutrikimas – laikinas ar pastovus? „Ar jis išgis, parodys laikas“, - toks buvo jos atsakymas.

O, pasiteiravus, kodėl siūloma A.Berą gydyti būtent griežto stebėjimo sąlygomis, psichiatrė atsakė, kad būnant pas juos, jis vis bandė žudytis ir buvo neramus – vaistai padėdavo labai trumpam.

Kaip jau rašyta, jeigu Kauno apygardos teismas skirs A.Berui, kaip rekomenduoja jį tyrę psichiatrai, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, po pusmečio vaikžudį gydantys Rokiškio psichiatrijos ligoninės medikai jau gali konstatuoti, kad jų gydymas davė rezultatą ir prašyti teismo spęsti klausimą dėl šio paciento perkėlimo į švelnesnio režimo ligoninę. Ir taip kas pusmetį, kol galiausiai teismas gali nepratęsti jo priverstinio gydymo.

Išgyventi nebuvo šansų

Kaip jau rašyta, kraują stingdanti žinia, kad Kėdainių rajono Pelėdnagių seniūnijos Saviečių kaime ugniagesiai gelbėtojai iš šulinio ištraukė du negyvus mažylius – dvejų metų berniuką ir keturių mėnesių jo sesutę šalį apskriejo prasidėjus antrajai 2016-ųjų parai.

Atvykus policijos pareigūnams, šulinyje dar girdėjosi vieno vaiko verksmas. Tačiau pasiekti jo policininkai teigia negalėję, todėl kvietę pagalbon ugniagesius gelbėtojus.

Teismo medicinos ekspertai konstatavo, kad atsidūrę šulinyje mažyliai galėjo išgyventi vos kelias minutes. Nustatyta, kad berniukas mirė nuo sušalimo bei prigėrimo vandeniu. Nuo kurios priežasties - tiksliai jiems nustatyti nepavyko. Mergaitė paskendo. Ant jos kūnelio jokių sužalojimų nerasta. Broliukas buvo sužalotas. Tačiau, anot ekspertų, kritimo į šulinį metu, o ne prieš tai.

Nukentėjusiąja pripažinta mažylių motina jokio ieškinio buvusiam savo sugyventiniui ir nužudytųjų tėvui nepareiškė.