– Pagal policijos pranešimus, kai teigiama, kad buvo išvilioti duomenys, tarsi susidaro įspūdis, kad kreditą gali paimti bet kas, tereikia nurodyti banko sąskaitą, asmens kodą, galbūt adresą. Ar taip ir yra?

– Iš tikrųjų taip nėra. Kai kalbame apie vartojimo kreditus, reikia kelių dalykų. Visų pirma, norint gauti vartojimo kreditą, reikia identifikuoti tapatybę, reikia nustatyti asmenį. Jei tai daroma gyvai padalinyje, bus paprašyta dokumento ir žiūrima, ar atvaizdas dokumente sutampa su žmogumi, su kuriuo vyksta pokalbis. Jeigu kreditas bus imamas nuotolinėmis priemonėmis, reikės fotografuoti save, reikės rodyti dokumentą. Tai – viena dalis. Antra dalis – turi būti valios išreiškimas. Kad žmogus gautų vartojimo kreditą, jam reikia ne tik norėti, bet jis turi ir galėti pasiskolinti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tačiau būtent tokių sukčiavimo atvejų yra gana daug. Kaip tai atsitinka?

– Yra turbūt kelios tipinės situacijos. Viena, pastaruoju metu labai dažna, yra kai žmonėms skambina standartiškai rusakalbiai ir siūlo investuoti. Tų pokalbių metu kitame ragelio gale esantis žmogus tikrai yra psichologiškai labai gerai pasiruošęs ir sugeba taip įtikinti žmones, kad jie nusprendžia, kad čia yra geriausias pasiūlymas, dėl kurio jis atiduos visas savo santaupas, dar pasiskolins ir pabandys investuoti. Tokiais atvejai, kadangi vartojimo kredito bendrovės taip pat kovoja su sukčiais, dėl tam tikro standartinio elgesio pas juos užsidega vadinamosios raudonos vėliavėlės. Tokiam asmeniui yra skambinama, klausiama, ar jūs tikrai skolinatės dėl to, kam nurodėte, ar jūs nebendravote su rusakalbiais, ar jums nesiūlė kas investuoti. Ir tie žmonės labai brutaliai meluoja, nes būna taip patikėję, kad čia jų gyvenimo šansas, o galiausiai nusvyla, tie pinigai nukeliauja ne ten, kur jie tikėjosi, o tada jie skambina į policiją. Antra tipinė situacija yra fišingas. Dabar girdime, kad žmonės gauna Valstybinės mokesčių inspekcijos laiškus, bankų, policijos laiškus ir prisijungę atiduoda savo duomenis. Tačiau tokiu būdu standartiškai yra ištuštinamos banko sąskaitos, ne paimami vartojimo kreditai. Trečiasis atvejis yra kai žmonės, vėlgi, bendrauja su labai gerai psichologiškai pasiruošusiais žmonėmis, jie juos įtikina parsisiųsti įvairias programėles į jų kompiuterius, planšetes ir taip užvaldo juos pačius ir jų įrenginius. Telefone turimą kodą, kuriuo pasirašinėjate elektroninius dokumentus, tikiu, žinote tik jūs. Tačiau tie žmonės suveda tuos kodus tada, kai reikia sukčiams.

Žmonės suveda tuos kodus tada, kai reikia sukčiams.

– Tačiau konkrečiai kalbant apie vartojimo kreditus. Kai situacija jau yra komplikuota – kreditas paimtas, žmogus apgautas, kas tada?

– Jei supratau, kad mane apgavo, be abejo, pirmas žingsnis – kreiptis į policiją. Turbūt nesunku atsidaryti Lietuvos banko (LB) puslapį ir skambinti ir rašyti visiems vartojimo kredito davėjams, klausti, ar mano vardu kas nors nevyko, ir stengtis stabdyti šitą veiksmą. Vėlgi, yra ir kitų būdų. Jeigu žinau, kad man artimiausiu metu nereikės vartojimo kredito, galiu LB puslapyje pranešti, kad aš nenoriu gauti kredito ir jokia kredito bendrovė neišduos kredito, kol yra toks žmogaus prašymas. Jeigu kalbame apie močiutę, tėtį, mamą, kuriems galbūt jau yra 60–70 metų, tai (paprašyti neišduoti kredito, – „Kauno diena“) – turbūt vienas iš veiksmų, kurį sūnus, anūkas, dukra ar anūkė gali padaryti, galvodami, kad žmogus gali pakliūti į tokias pinkles.

– Ši amžiaus grupė jau yra rizikingiausioje padėtyje, tad čia jau turėtų įsitraukti artimieji?

– Vėlgi, nenoriu sakyti, kad senjorai savaime yra rizikos grupė, bet žiūrint, kas dažniausiai papuola į sukčių pinkles, tai – vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau tai nėra žmonės, negaunantys pajamų, tai žmonės su išsilavinimu, gaunantys pajamų, nes, vėlgi, kad žmogus gautų vartojimo kreditą, jis turi turėti pajamų. Kad žmogus gautų 5 tūkst. eurų kreditą, jis turi neturėti jokių įsipareigojimų – jokio automobilio lizingo, buto, nieko – ir jo pajamos per mėnesį vis tiek turėtų būti daugiau kaip 1–1,5 tūkst. eurų. Kitaip jis tokio kredito negaus.