Bylos duomenimis, 2019–2020 metais 29 metų šiaulietė K. R. suklastojo psichotropinių vaistų receptus bei panaudojo suklastotą gydytojo spaudą – receptuose įrašydavo pažįstamų ir išgalvotų asmenų vardus, pavardes, gimimo duomenis, tariamai skirtą gydymą medikamentais bei patvirtindavo juos suklastotu gydytojo parašu ir antspaudu.

Taip moteris neteisėtai įgijo 1,2 tūkst. tablečių vaistų su „bromazepamo“, „alprozolamo“, „lorazepamo“ ir „klonezepamo“ psichotropinėmis medžiagomis. Didžiąją dalį tokių tablečių už didesnę nei rinkos kainą ji pardavė moterims, jos internete ieškojo tokių vaistų.

Kaip pranešė teismas, K. R. už vaistų receptų, spaudo klastojimą bei neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu psichotropinių vaistų, turint tikslą juos platinti, skirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, ji įpareigota per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, dirbti arba būti registruota Užimtumo tarnyboje.

Moteris taip pat turės sumokėti 800 eurų įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, teismas konfiskavo 837 eurus, gautus už parduotas psichotropines medžiagas.

Šioje byloje A. Š. buvo kaltinama neteisėtu disponavimu psichotropiniais vaistais be tikslo juos platinti, o J. K. – neteisėtu disponavimu psichotropiniais vaistais turint tikslą juos platinti, abi moterys – Pakruojo gyventojos.

Ketvirtoji kaltinamoji teisminio proceso metu mirė.

Per ikiteisminį tyrimą ir bylą nagrinėjant teisme K. R. savo kaltės neneigė, papasakojo apie įvykio aplinkybes.

Moteris teigė, kad maždaug prieš porą metų įvairių vaistų reikėję jos močiutei. Tačiau, kaltinamosios žodžiais, sulaukti vizito pas šeimos gydytojos būdavo sunku, tekdavo pagalbos kreiptis pas kitą, pažįstamą gydytoją.

Kartą socialiniame tinkle K. R. pamačiusi A. Š. skelbimą – Pakruojo gyventoja ieškojo vaistų. K. R. nutarė jai padėti – gavo receptą, vaistus, neilgai trukus, su šia moterim susitiko Šiaulių miesto centre ir jai perdavė reikalingas tabletes.

Kaip teigė K. R., pakruojietė A. Š. jai rašė toliau ir prašė kitų vaistų.

Tada K. R., jos žodžiais, kilo kvaila mintis, kad greičiau būtų pasidaryti receptus, greičiau galėtų padėti šiai moteriai arba močiutei.

Šiaulietė pasakojo, kad vieną dieną pas jos draugą atėjo vienas jo klientas, jis pasakė, jog gamina dokumentus ir spaudus. Tada K. R. ir kilo mintis pasigaminti receptus ir spaudą – ji turėjo pavyzdinį receptą, kurį padavė draugo klientui ir paprašė, kad būtų pagaminti tokie pat receptai ir jos nurodyto konkretaus gydytojo spaudas.

K. R. teigė, kad vyras sutiko su jos prašymu. Kaltinamoji tvirtino negalinti prisiminti, kiek tam vyrui ji sumokėjo už pagamintų receptų knygelę ir spaudą.

Šiaulietė K. R. pasakojo, kad ji su A. Š. susirašinėjo per „Messenger“ programėlę, jos žodžiais, ji kiekvieną kartą tuos receptus išrašinėdavusi pati ir eidavo į vaistinę pirkti receptuose nurodytų vaistų.

K. R. tvirtino, kad vaistus pagal suklastotus receptus pirkdavo įvairiuose vaistinėse, bet dažniausiai eidavo į vieną iš vaistinių, esančių miesto centre. Kaltinamoji teigė būdavę atvejų, kad recepte įrašydavo bet kokį išgalvotą vardą, kad kuo greičiau būtų išrašytas receptas.

Pasak K. R., ji pati visuose receptuose pasirašydavo už atitinkamą gydytoją, ir uždėdavo jo vardu padarytą spaudą.

Pasak kaltinamosios K. R., pakruojietė jai sakiusi, kad psichotropiniai vaistai reikalingi jos mamai, tačiau kuo sirgo ta moteris, kaltinamoji nežinojusi. K. R. pasakojo, kad A. Š. mėginusi įtikinti, jog geriau stiprinti organizmą, o ne vartoti psichotropines medžiagas, kadangi ji, kaip studijavusi mediciną, žino, jog psichotropiniai vaistai kenkia žmogui.

Kaip tvirtina K. R., vaistus moterims siųsdavo paštu, nes šios gyveno Pakruojyje, pinigai būdavo pervedami į K. R. banko sąskaitą.

Kaltinamosios tvirtinimu, viena iš moterų pinigus jai pervesdavo iš savo giminaičio banko sąskaitos, o pinigų pervedimo paskirtyje parašydavo, kad tai „už knygą“.

Kaltinamoji A. Š. savo kaltės neneigė, prisipažino, kad psichotropinius vaistus pirkusi iš K. R. Moteris teigė labai gailisi, kad taip pasielgė, tai didelė pamoka visam jos gyvenimui.

Kaltinamoji J. K. savo kaltės neneigė, moteris sakė, kas su viena kaltinamąja, kuri yra jau mirusi, susirašinėjo per „Messenger“ programėlę. J. K. žodžiais, ta moteris jos paprašiusi psichotropinių vaistų. Kadangi jai gydytojas tokių vaistų buvo išrašęs, bet jų ji nevartojusi, nutarė minėtai moteriai savo vaistus perduoti. J. K. teigė nežinojusi, kad psichotropinių vaistų perduoti kitam asmeniui negalima. 

Suklastotų receptų istorija išaiškėjo, kai vienos vaistinės vedėja peržiūrėdama receptus pamatė, kad ant vieno recepto nėra spaudo. Susisiekusi su gydytoju, kurio pavardė buvo nurodyta recepte, sužinojo, kad šis gydytojas tokio recepto  neišrašė.

Kaltinamajai J. K. teismas paskyrė bausmę – laisvės apribojimą metams, įpareigojo dirbti, arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje.

Kaltinamąją A. Š. teismas atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą jai nutraukė.

Šis nuosprendis yra neįsiteisėjęs ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.