Ankstyvos pamokos

Jai buvo devyneri, kai tapo savo tėvo seksualinių fantazijų ir kūniškų malonumų tenkintoja. Toks jos amžius nurodytas byloje dėl mažamečio vaiko išnaudojimo įvairiais būdais. Ją išnagrinėjęs teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį mergaitės tėvui.

Ar galėjo tėvas savo dukra naudotis dar anksčiau? Beveik neabejojama, kad taip. Tačiau į bylos puslapius sugulė ryškiausi suluošintos vaikystės, paauglystės prisiminimai, kurie truko beveik dešimt metų.

Tėvas nuolat kartojo dukrai, kad tai, ką jis daro, yra normalu, esą taip elgiamasi visose šeimose. Kai ji užaugs, žadėjo vesti. Kratų metu namuose pas jį kompiuteryje buvo rasta apie 42 tūkst. vaizdo įrašų ir nuotraukų. Juos ekspertai įvertino kaip vaikų pornografiją. Tai buvo mergaitės prisiminimus patvirtinanti medžiaga.

„Baigiasi pinigėliai. Na, pasistengiame, mieloji“, – panašiai taip drąsino ją, prieš filmuodamas, kaip dukra jį malonina. Ji turėjo šypsotis, atrodyti laiminga, palengva apsinuoginti, rodyti savo intymias vietas. Tėvas nesibodėjo filmuoti ir savęs, kaip ragina dukrą jį liesti, tenkinti rankomis ir ne tik – iki jam laimingos pabaigos. Kaip dėl savo patiriamo malonumo prispaudžia vaiko galvą, o galiausiai mėgaujasi vaizdu, kaip dukra valosi veidą.

Tyrėjams ji negalėjo nurodyti, kiek kartų teko tai daryti. Prisimena, kad tai trukdavo ilgai, kad pavargdavo. Bet nenorėjo tėvo įžeisti, todėl ir darydavo visa tai. Jis mokė miegoti ją nuogą, esą taip sveikiau, netgi tikrindavo, ar ji nuoga. Tikrindavo tais atvejais, kai miegojo ne šalia.

„Manau, jį galima vadinti pedofilu. Nes prievartautojas nuo pedofilo skiriasi. Pedofilas turi išreikštą potraukį vaikams iki brendimo. Seksualinis prievartautojas gali būti situacinis – dėl tam tikrų priežasčių susiklostė aplinkybės ir jis nuskriaudė vaiką“, – kategoriško epiteto tėvo atžvilgiu negaili Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė.

Visų palikta

Mergaitė nesijautė šeimoje mylima. Iš pradžių kartu gyveno ji, tėvas, mama ir sesutės. Tėvas buvo tas, kuris ją auklėdavo ir lupdavo. Lupdavo diržu – paguldydavo, numaudavo kelnes ir mušdavo. Kartais mergaitė nesuprasdavo už ką yra mušama.

Tėvai pykdavosi. Jų barniai tiesiogiai lietė ir ją. Po konfliktų tėvas miegodavo su ja, o mama kitame kambaryje su sesėmis. Ji nekentė savo sesių, nes joms nieko neliepdavo daryti, o visus namų ruošos darbus turėdavo atlikti ji.

Viskas prasidėjo, kai mama su sesėmis dar gyveno kartu. Tėvas jai parodė pornografinį filmą ir paaiškino, kas rodoma ekrane. Vėliau visu gražumu parodė ir save, pasiūlė paliesti. Tai buvo košmaru virtusios vaikystės pradžia.

Jai buvo vienuolika, kai, neapsikentusi nuolatinio vyro smurto, mama susikrovė daiktus ir su jaunesnėmis sesėmis paliko namus. Ji liko prievartautojo tėvo namuose. Mama nesugebėjo prikalbinti jos važiuoti kartu.

Po skyrybų tėvas ėmė dar stipriau gerti. Gėrė kasdien. Namai virto visiška landyne. Kartais susiimdavo ir kokį mėnesį negerdavo, o paskui – ir vėl. Bet tai, ką darė su dukra, nepriklausė, ar jis girtas, ar blaivus. Tėvo sekso pamokos, pornografinių filmų žiūrėjimas, filmavimas to, ką jis daro su dukra, reikalavimai šokti jam striptizą tapo kasdienybe.

Tėvas sakydavo, kad tai meilė, sakydavo, kad myli. Ji bandydavo išvengti tokių veiksmų, nes jai nepatiko, bet tiesiai jam šito nesakė. Jai buvo bandoma įteigti, kad taip esą yra visose šeimose, tad būdama mažametė neįstengė pasipriešinti, pasiskųsti.

Miestelyje greitai pasklido apkalbos, nes tėvas prasitarė draugui. Visi sakydavo, kad su ja tėvas santykiauja. Ji visada viską neigdavo, nes jai buvo gėda. Jai buvo gėda, nes visi ją pravardžiuodavo. Būdavo taip, kad tėvas kokį mėnesį negeria, bet kai užgeria, ji negalėdavo miegoti namie, mokytis. Miegodavo stotyje. Išsimiegodavo? Niekada. Sveikai maitinosi? Niekada. Praleisdavo pamokas, gerdavo, rūkydavo. Jautė, kad ir mokytoja jos nemėgsta.

Prisimena apmaudą, kad nė vienas suaugusysis jos deramai nepaklausė apie išgyvenimus. Jai atrodė, kad niekam tai nerūpėjo. Nepasisakė ir mamai, nors retkarčiais matydavosi.

Pratrūko skausmu

Vos sulaukusi pilnametystės ji paliko tėvo prievartautojo namus. Išvyko į Angliją, sutiko mylimą žmogų, sukūrė šeimą. Ir, regis, turėtume atsidusti – kokia laimė, kad pagaliau ištrūko iš pragaro ir viskas gerai baigėsi. Tačiau taip neįvyko. Vaikystės košmarai jos nepaleido.

Ją nuolat kankino depresija, panikos priepuoliai, persekiojo suicidinės mintys, netgi mėgino jas realizuoti. Iš dalies meilė, santuoka, tuo metu patiriami patys gražiausi jausmai kažkiek nustūmė tėvo atimtos vaikystės patirtis, bet, gimus antram vaikeliui, praeitis ją ėmė tiesiog persekioti.

Britų psichologams, psichoterapeutams ji atvėrė negyjančią, nuolat kraujuojančią skausmu žaizdą. Tai buvo jos sveikimo pradžia, ne mažiau skausminga nei vaikystės prisiminimai.

„Ji neištvėrė ir išsiliejo socialiniame tinkle. Jai nepavyko elektroniniu būdu policijai pateikti pareiškimo, todėl socialiniame tinkle ji parašė apie tai, ką su ja darė tėvas, kad tai buvo nusikaltimas. Ir perspėjo, kad kiti saugotųsi šio žmogaus. Jos įrašas labai plačiai pasklido. Policija atkreipė dėmesį ir ši istorija pateko į labai kvalifikuotų pareigūnų akiratį“, – kaip buvo pradėtas tyrimas pasakojo KOPŽI centro vadovė K.Mišinienė.

Tyrėja iš karto labai tiksliai identifikavo nusikaltimą. Pareigūnė, kaip geriausia psichologė, nurodė mergaitės patirtą traumą, nusiuntė ją pas KOPŽI specialistus, kuriems netgi išaiškino, kaip su ja reikia bendrauti.

Protu nesuvokiama, kaip dešimt metų tvirkinto vaiko niekas nesiėmė gelbėti. Netoli vieno Lietuvos didmiesčių esantis miestelis ūžė nuo kalbų, kad tėvas su dukra gyvena kaip pora.

„Vaikas ėjo per gyvenimą ir gydėsi. Šiandien yra smarkiai apgijusi nuo to nesveiko santykio. Šis atvejis yra vienas skaudžiausių, parodantis aukos vienatvę, kad auka priversta kentėti iki galo, kol pati pratrūksta“, – savo emocijų neslėpė K.Mišinienė.

Tokių išgyvenimų patyrusios nukentėjusiosios dažnai nepriima pagalbos sakydamos, kad niekas jų nesupras. Anot K.Mišinienės, tokiai jų pozicijai įtakos turi ir prasta bendravimo su socialinėmis tarnybomis, pareigūnais patirtis.

„Mums labai pasisekė. Tyrėja buvo aukščiausio lygio profesionalė. Tai buvo neįtikėtina, nes ir valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras buvo labai empatiškas nukentėjusiajai. Tokios bylos yra labai subtilios ir dar nežinia, kaip būtų viskas pakrypę, jei prokuroro elgesys su nukentėjusiąja būtų buvęs kitoks“, – akcentavo K.Mišinienė.

Laimėjimai: K.Mišinienės teigimu, laimėti teismų procesai yra nukentėjusiųjų sveikimo dalis. Vilmanto Raupelio nuotr.

Nusikalstamas abejingumas

Vis dėlto protu nesuvokiama, kaip dešimt metų tvirkinto vaiko niekas nesiėmė gelbėti. Netoli vieno Lietuvos didmiesčių esantis miestelis ūžė nuo kalbų, kad tėvas su dukra gyvena kaip pora. Jau vėliau, liudydami teisme, nė vienas kaimynas nenustebo išgirdęs kraupią daugiabučio bute vykusią istoriją. Visi patvirtino: “Taip, girdėjome.“

Ir kaip galėjo negirdėti, kai pas nukentėjusiąją į svečius užsukusios draugės nejučia tapdavo tėvo ekshibicionistinio pomėgio aukomis. Jautė ir matė, kad yra filmuojamos. Filmuojami neva nekalti vaikų žaidimai kortomis iš nusirenginėjimo kurstė tėvo aistras. Tai buvo ne tik iškrypėlio pomėgis, o ir pragyvenimo šaltinis.

Šeimą lankiusi socialinė darbuotoja tikino nieko baisaus nepastebėjusi. Ji iki šiol dirba.

Vaikų pasakojimų ir apkalbų vedami tėvai uždraudė savo vaikams lankytis tame bute. Bet jame nuolat tėvo kankinama mergaitė niekam nerūpėjo. Juk kai prasidėjo tėvo žaidimai, ji buvo pradinukė. Kasdien ta pati mokytoja matė mergaitę, kuri pasakojo, kad dėl tėvo garsiai leidžiamos muzikos dažnai neišsimiega, nuo tėvo maloninimų buvo pavargusi, ne visada pavalgiusi.

„Šeimą lankiusi socialinė darbuotoja tikino nieko baisaus nepastebėjusi. Ji iki šiol dirba. Svarbu, geria tėvas ar negeria, bet pavojaus signalas neužsidega, nors visas miestelis jau kalba, kad tėvas su dukra kažką daro, kad jis ją filmuoja. Tokia socialinė darbuotoja turėtų dėti diplomą ant stalo ir išeiti iš darbo. Ar mes gultume ant operacinio stalo, jei chirurgas pasakytų, kad jis nemoka operuoti? Mes patikime vaikus socialinėms darbuotojoms, kurios nesugeba atpažinti tragedijos. Atsimušinėjimas, kad mergaitė nesakė, nesiskundė – ne argumentas. Koks vaikas ar paauglys prabils Baudžiamojo kodekso straipsniais ir pasakys, kad esu išnaudojama savo tėvo ir kokia man bendruomenės pagalba priklauso“, – kritikos tarnyboms pažėrė K.Mišinienė.

Pelnytos kritikos. Nukentėjusiajai buvo beveik aštuoniolika, kai ji pirmą kartą pravėrė policijos komisariato duris. Čia gavo dar vieną antausį. „Policija paaiškino, kad teks apklausti visą kaimą. Ar tu tikrai to nori? Viskas išeis į paviršių. Ji sutriko ir atsitraukė“, – tokius pirmuosius oficialius, bet nesėkmingus bandymus ji pasipasakojo K.Mišinienei.

Anglija tapo tramplinu ne tik sveikti, bet ir teisingumui. „Pastebėjome gydantį terapinį laimėto proceso poveikį. Tai didžiulis dalykas. Jis išlaisvina. Tai aiškus visuomenės pasakymas, kad taip, mes pripažįstame – tu nukentėjai, tu turi atgauti teisingumą. Yra dalykų, kurių niekas nesugrąžins. Nesugrąžins vaikystės, paauglystės, tačiau mes, kaip visuomenė, suprantame, kas buvo padaryta, ir tas, kuris tai padarė, nusipelnė bausmės. Įvyko teisingumo aktas. Tai išlaisvinimas. Tos moterys atgimsta iš naujo“, – į proceso pabaigą K.Mišinienė ir nukentėjusiąją jau matė sustiprėjusią, gyvybingą.

Tas ryšys, kuris susiformavo su skriaudėju, labai sudėtingas. Jauną moterį kamavo ir gailesčio priepuoliai.

Nuosprendžiai gydo

Apkaltinamasis nuosprendis paskelbtas. Nukentėjusioji išgyveno sunkų procesą, trukusį apie trejus metus, ir jį laimėjo. Tačiau viena, kas sugula bylos medžiagoje, kita, kaip gyja žaizdos, kokiais randais jos vagoja į gyvenimą besikabinančios aukos širdį.

„Tas ryšys, kuris susiformavo su skriaudėju, labai sudėtingas. Jauną moterį kamavo ir gailesčio priepuoliai. Kaip jis ten? Juk jis invalidas. Ar jis gauna pagalbą? Ji net prašydavo perduoti jam linkėjimus. Bet tada mes suremdavome pečius sakydamos, kad jis padarė nusikaltimą. Sugrąžindavome ją į realybę. Gailesčio banga praeidavo“, – K.Mišinienė įsitikinusi, kad itin svarbus nuolatinis palaikymas ir dėmesys.

Tėvo advokatas iki pat galo laikėsi pozicijos, kad čia nebuvo jokios prievartos, jokios pornografijos. Viskas vyko su jos sutikimu. „Taigi vaikas, koks čia sutikimas gali būti? Aš nuolat girdžiu pedofilų, ypač kai jie artimoje aplinkoje, aukas pasakojant, kad joms būdavo aiškinama, jog tai, ką su jomis daro, yra normalu, kad taip elgiamasi visose šeimose“, – pabrėžė K.Mišinienė.

KOPŽI centro vadovė prisiminė atvejį, kai mergaitė mokytojai bandė pasakyti, bet pedagogė nesuprato. „Mane tėvelis kitaip myli“, – šį vaiko pasiųstą pavojaus signalą mokytoja priėmė priešingai ir dar paantrino, kad visi tėveliai myli ypatingai ir kiekvienas skirtingai. Mergaitė išgirdo patvirtinimą, kad viskas yra gerai.

Dar kitas atvejis, kai socialinė darbuotoja lankydavo vienišą sūnų auginantį tėvą. Bute matydavo vieną vienintelę lovą, vaiką pamušta akimi, nuolat šniurkščiojantį, nelaimingą. Gerokai vėliau paaiškėjo, kad penkerių sūnų tėvas nuolat prievartavo, o socialinė darbuotoja atrėžė, kad ne jos čia reikalas rūpintis kiekvieno vaiko surauktu veideliu.

„Viešpatie, tu girdėjai ir nieko nedarei. Kodėl visa bendruomenė apkalbinėja, tačiau nesigūžia nuo to. Jie gal nusprendžia, kad tam vaikui patinka, kad jis kitoks. Nors savo vaikų neleidžia pas juos į svečius. Visuomenės nuostata – baisi. Ir tai vyksta mūsų krikščioniškame krašte, kur aplink bažnyčią keliais einame“, – vis dar pastebimu abejingu bendruomenės požiūriu baisėjosi K.Mišinienė.

Ir dar kartą akcentavo, koks svarbus nukentėjusiųjų bendravimas su teisėsauga, laimėti procesai, kaip sveikimo, gijimo dalis.