Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė vienos esminių civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, todėl prašymas priteisti po 5 tūkst. eurų kiekvienam iš jų buvo pripažintas nepagrįstu.
Regionų administracinis teismas pranešė, jog pareiškėjai skunde nurodė, kad jie, bėgę nuo persekiojimo kilmės valstybėje, 2021 metų liepą buvo sulaikyti Lietuvoje ir pusei metų apgyvendinti be teisės judėti Lietuvoje pagal tuo metu galiojusias teisės normas. Nepriimant individualaus sprendimo ir nesuteikiant galimybės apskųsti tokį apribojimą, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Lietuvos Konstituciją ir ES teisę.
Pareiškėjai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2023 metų birželio 7 dienos nutarimu, kuriuo panašus teisinis reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Migrantai argumentavo, kad dėl laisvės ribojimo patyrė psichologinę žalą – stresą, nesaugumo jausmą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, tai apribojo bendravimo galimybes, sukėlė psichologinių kančių ir baimę dėl savo ateities.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, nurodė, kad pareiškėjų apgyvendinimas, apribojant jų judėjimo laisvę, negali būti vertinamas izoliuotai nuo susiklosčiusios geopolitinės ir saugumo situacijos: būtina atsižvelgti į tuo metu Lietuvoje paskelbtas ekstremaliąsias situacijas, susijusias su COVID-19 pandemija ir masiniu migrantų antplūdžiu iš Baltarusijos, kuris buvo vertinamas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.
Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad Seimo nutarimu 2021 metais buvo įvesta nepaprastoji padėtis dėl hibridinės atakos, kurią organizavo Baltarusijos režimas, dirbtinai ir sąmoningai sukeldamas neteisėtos masinės migracijos krizę – instrumentalizuotą migraciją.
Dėl pareiškėjų motyvo, kad Konstitucinis Teismas 2023 metų birželio 7-osios nutarimu tam tikras Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio prašytojo laikino apgyvendinimo esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai pripažino prieštaravusiomis Konstitucijai, teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimai paprastai galioja tik į ateitį.
Šiuo atveju minėtas nutarimas buvo priimtas pareiškėjams jau išvykus iš Lietuvos, todėl negali būti taikomas jau pasibaigusiems teisiniams santykiams.
Taip pat teismas pažymėjo, kad būtent pareiškėjai turi pareigą pagrįsti ne tik patirtos neturtinės žalos faktą, bet ir aiškų priežastinį ryšį tarp neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir patirtų išgyvenimų. Teismo vertinimu, vien bendro pobūdžio teiginiai apie patirtas kančias nėra pakankami.
Taip pat atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjai nereiškė individualių reikalavimų, susijusių su sąlygomis laisvės apribojimo vietose, nežmonišku ir kankinimams prilygstančiu elgesiu, dėl institucijų veiksmų patirtų sveikatos sutrikimų, vaikų vystymosi sutrikimų ir kitų nematerialinės ir materialinės žalos atlyginimo reikalavimų, kurie gali būti reiškiami individualiai teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų visuma, todėl migrantų grupės skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.
Šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.
(be temos)